Pirtis – kūno ir sielos gerovei
Lietuviškos pirties šaknys glūdi gilioje senovėje, dar pagonybės laikais. Pirtis laikyta šventa vieta, kurioje, kaip tikėta, gyvena dvasios, o jos garas turi magiškų galių. Čia gimdavo kūdikiai, būdavo gydomos ligos ir atliekami įvairūs ritualai. Pirties apeigos buvo neatsiejama gyvenimo dalis, glaudžiai siejama su šventėmis ir svarbiais įvykiais.
Krikščionybei atėjus į Lietuvą, pirtis neprarado savo svarbos, tik įgavo naujų bruožų. Ji tapo vieta ne tik kūnui, bet ir sielai apvalyti. Pirtyje būdavo prausiamasi prieš šventes, po sunkių darbų, o Velykų ir Kalėdų proga pirtis tapdavo ypač svarbiu ritualu. Šiandien tradicinės pirties ritualai atgimsta. Pirties meistrai – pirtininkai – vis dažniau dalijasi senolių išmintimi, moko, kaip tinkamai naudotis vantų, žolelių ir gydomųjų ritualų galia.
Pilaitės vėjo malūno pirčių koordinatore pirtininkė Larisa Gureckienė pradėjo dirbti prieš dvylika metų, kai buvo ne trys, o tik viena – Senoji pirtis, kuri staiga tapo labai populiari. Visi norintys netilpdavo, tad buvo nuspręsta pastatyti daugiau pirčių. Larisos teigimu, svarbu grąžinti pirties prasmę ir paskirtį: erdvę, kurioje galima pabūti su savimi, tyloje, ramybėje, kuo lėčiau, su kuo mažiau kalbų. Ne paslaptis – šiuolaikiniam, nuolat bėgančiam žmogui tai – gana sudėtinga, bet be galo reikalinga.
Pirtis – tarsi šventovė
Pirtis jau nuo senų laikų buvo skirta ne tik kūnui, bet ir emocinei, psichologinei žmogaus gerovei. Larisa Gureckienė pirtį vadina bendrystės erdve: „Čia nuo seno vykdavo svarbūs pokalbiai, būdavo prašoma bendruomenės ir tų, kuriais pasitiki, patarimo, patirčių, palaikymo. Nerašyta taisyklė – tai, kas buvo aptariama pirtyje, už jos sienų neišeidavo, likdavo tik tarp tų, kurie dalyvavo pokalbyje.“ Karšta, todėl sterili pirties erdvė būdavo naudojama ne tik bendravimui, poilsiui, bet ir svarbiems virsmams, ritualams: ten ir gimdydavo, ir prausdavo mirusiuosius – ir pradėdavo gyvenimą, ir jį baigdavo. „Pirtyje gedėdavo, atsisveikindavo, prausdavo skausmą. Kuo daugiau pirtyje palieki nešvarumų (visomis prasmėmis), tuo ji tampa turtingesnė. Todėl mūsų Senosios pirties, pastatytos prieš dvidešimt aštuonerius metus, niekas negali pakeisti: ji tiek visko girdėjusi, tiek širdžių gelbėjusi ir visų tarp jos sienų girdėtų istorijų prisisotinusi – tarsi brandus vynas“, – šypsosi pirtininkė.
Pasak Larisos, pirtys niekada nebebus tokios, kokios buvo kadaise. Seniausia Lietuvoje išlikusi pirtis yra Kernavėje, statyta keturioliktame amžiuje. Ji buvo naudojama tik prausimosi, higienos tikslais: „Toje pirtyje buvo įrengta speciali kartis, ant kurios džiaudavo drabužius tam, kad karščio nepakeliančios utėlės iš jų išsilakstytų. Į šiuos laikus jau tikriausiai niekada nebegrįšime“, – sako Larisa. Vėliau, žmonėms supratus, kaip pirtyje gera, šilta, įvyko virsmas ir ją pradėta naudoti ne tik kūnui prausti, bet ir sielai pripildyti. Pirtininkė Birutė Masiliauskienė yra labai gražiai pasakiusi: „Pirtis – tarsi motinos įsčios. Ten drėgna, šilta ir saugu. Tu – nuogas, prieblandoje. O vantos – tarsi motinos rankos, nes tu esi didelis vaikas.“
„Tam tikra prasme pirtis – tarsi šventovė, – dalijasi Larisa: – Tai labai aiškiai pajutau, apsilankiusi Suomijoje, šimtą žmonių talpinančioje pirtyje, įrengtoje kalno viduje. Įėjus ten, kalbėti nesinori – pajutęs tos erdvės galią, nulenki galvą ir būni tyloje, tarsi bažnyčioje.“ Pasak pašnekovės, dar vėliau protėvių pirties paskirtis ir tradicijos, tas šventumas daugelio buvo pamirštas. Tai tapo pramoga prie degtinės, šašlykų ir paskalų. „Tai – jau ne archajiškos kultūros palikimas“, – susimąsto Larisa.
Moterų ir vyrų pirtys
Vis dar išlikusios ir ypatingos ritualinės pirtys, rengiamos keliomis esminėmis progomis: prausynų (ritualas vaikelio besilaukiančiai moteriai), mergvakario, bernvakario ir pirties ritualų po gimdymo. Detalios istorinės informacijos apie tai, kaip šie ritualai vykdavo anksčiau, išlikę nedaug, bet esminiai jų elementai: plaukų šukavimas, iššukuojant blogas mintis, vainikų pynimas, nuprausimas, prisilietimas, moterų bendrystė, linkėjimai vis dar praktikuojami… Kai kurie pirtininkai specializuojasi būtent šių ritualų vedime. L. Gureckienė pasakoja, kad į kiekvieną svarbų gyvenimo žingsnį, pokytį, virsmą žmogų reikėtų tinkamai išlydėti, palaikyti: „Pavyzdžiui, bernvakaryje susirinkę jaunojo draugai ir artimi vyrai, net to garsiai neištardami, tarsi pažada, kad visada bus kartu, palaikys, padės, jei bus sunku. Svarbiais gyvenimo etapais, vykstant pokyčiams, žmogus dažnai pasimeta, nerimauja, nežino, kaip geriau pasielgti. Tuomet vyrų ar moterų susibūrime, dalijantis patirtimi, kartu dalijamasi ir ramybe, pasitikėjimu – tai permainų etape labai reikalinga. Pirtyje dalijamasi ne tik iššūkiais, bet ir didžiais džiaugsmais, kurie, rodos, netelpa krūtinėje, kuriais norisi dalytis ypatingai, su brangiausiais.“
Pašnekovės teigimu, įprastai manoma, kad vyrai – stiprūs, kad niekada neverkia, tačiau tai – netiesa: „Vyrams taip pat kartais skauda, liūdna, jie taip pat ko nors netenka ir patiria visą amplitudę jausmų. Jiems labai reikia išsikalbėti, nelaikyti skausmo, nerimo ir kitų sudėtingų jausmų užgniaužus viduje. Kai jausmai, tarsi verdantis puodas, viduje užverda, gali nunešti dangtį.“ Kiekvieną savaitę Senojoje pirtyje renkasi vyrų, draugų kompanija ir kartais, užnešdama jiems duonos ar lašinių, Larisa nugirsta, apie ką jie kalbasi. Tai – svarbūs išgyvenimai, jausmai, etapų pokyčiai… „Darbe su kolegomis ar parduotuvėje tokiomis temomis nepasikalbėsi. Tam, kad galėtum atsiverti apie tai, kas svarbiausia, turi vienas kitu pasitikėti. Ir vyrai, ir moterys pirtyse kuria tokias erdves. Moterys taip pat turi išsipasakoti, išsiplepėti – ir apie tai, kas gerai, ir apie tai, dėl ko skauda. Pirtyse moterys ir dalijasi receptais, ir pasakoja apie savo vaikus, ir atveria slapčiausias paslaptis. Kitą dieną gali neprisiminti, apie ką kalbėjai, bet jautiesi daug geriau: išsivaliusi, išsikvėpavusi, išsidūsavusi“, – pasakoja patyrusi pirtininkė.
Ritualinės pirties elementai
Pirtyje pasirūpiname ne tik siela, bet ir savo sielos namais – fiziniu kūnu: pailsiname jį, išmyluojame, nuprausiame, padėkojame už viską. Pirtininkai dalijasi savo žiniomis, patarimais, sveikatinančiomis, grožį puoselėjančiomis augalų savybėmis. „Visada sakome, kad pirtyje galima panorėti: papasakoti, kur skauda, kur stipriau paspausti, švelniau paglostyti, pašildyti. Vyksta keturi pagrindiniai užėjimai į pirtį tam, kad sušiltume, priprastume, nurimtume, druska nusitrintume seną odą. Pirtininkas paklausia žmogaus, kokiu tikslu jis atėjo į pirtį, ką nori patirti: atsipalaiduoti, pailsėti, o gal paleisti, išsitaškyti, persikrauti“, – ritualinės pirties eigą nupasakoja Larisa.
Tokioje pirtyje visada bus vantų, augalų, kvapų, padedančių stiprinti ryšį su gamta, kurį šiandien daugelis yra praradę. Pirties ritualai leidžia patirti visas stichijas: ugnį, žemę, vandenį ir orą. Pašnekovė pabrėžia: „Svarbu, su kokiomis mintimis ir norais einama į pirtį, kokiu tikslu. Kai kurie ten eina, norėdami paliūdėti, paverkti, paleisti sunkumą – sveikai, darniai išbūti sunkius jausmus. Patyręs pirtininkas, pastebėjęs žmogaus kūno kalbą, pajutęs, supratęs jo būseną, įvairiais būdais padeda jam pailsėti, atsigauti, pabūti ramybėje, kurioje dažnai ateina atsakymai ir svarbūs suvokimai. Galiausiai, padeda tą naktį geriau išsimiegoti tam, kad ryte atsibustų jau lengvesnis, geresnės nuotaikos.“
Tinkama pirties temperatūra
Paklausta, kodėl dažnai vis dar bijoma pirties, karščio, L. Gureckienė pasakoja, kad dar visai neseniai pirtyse būdavo kaitinamasi itin aukštoje, ausis svilinančioje temperatūroje, kol keli lašai nuo nosies nuvarvės. Ji prisimena tokią pirtį, kai dar buvo maža: „Būdavo didžiausia kančia, kai reikėdavo į ją eiti. Pirties nereikia per daug kaitinti. Tobula, jei oro temperatūra – 60 °C, o drėgmė – 60 procentų. Tokioje pirtyje galima ir sveika su pertraukomis būti nors ir keturias valandas.“
Tokia temperatūra palaikoma tradicinėje lietuviškoje pirtyje: dūminėje arba juodojoje. Jų buvo likę labai nedaug, bet dabar vėl pamažu vis daugiau statoma – tradicija gaivinama. Šioje pirtyje garas vaikšto visai kitaip nei įprasta, jis lieka pirties viduje, todėl ir pirties sienos, vidus – tamsūs, aprūkę. Baltąja pirtimi vadinama ta, kurioje šiluma palaikoma periodinio kūrenimo krosnimi, pilna akmenų, kurie vėliau nuplaunami, užpilant vandenį.
„Dabar pirtys pakitusios – prabangesnės, šviesesnės, iš įmantraus medžio. Prisimenu savo senelio pirtį – ji buvo tokia paprasta! Lentos, krosnis, iš pradžių – balana, tik po kurio laiko – lemputė. Taip pat ir Suomijos pirtyse – viskas paprasta. Jie net vantas naudoja tik du kartus per metus – per vasaros ir žiemos saulėgrįžą“, – apie šiuolaikinių pirčių skirtumus pasakoja pirtininkė. Pasak jos, elektrinė pirtis – geriau nei nieko, tačiau, kadangi joje nepavyksta būti ilgai, dažniausiai nespėja įšilti giluminiai kūno audiniai, tik odos paviršius. „Net karštame duše galima maudytis, jei nėra galimybės nueiti į pirtį. Tinkamas karštis teigiamai veikia raumenų tonusą, kraujotaką, limfotaką, širdį, imuninę sistemą“, – pasakoja Larisa.
Pasak pašnekovės, į pirtį tobulu atveju einama bent kartą per savaitę visais metų laikais: „Kartais į mus keistai žiūrima, kai vasarą, esant daugiau nei trisdešimt laipsnių temperatūrai, kūrename pirtį. Tačiau išėjus iš šešiasdešimties laipsnių temperatūros į trisdešimt, įprastai dar ir norisi apsisiausti chalatą. Tai sudėtinga paaiškinti, todėl kviečiu išbandyti patiems.“
Dažniausiai prieš pirmą kartą patiriant ritualinę pirtį, rekomenduojama neturėti jokių lūkesčių ir išankstinių nuostatų. „Pabandykite, ir suprasite, tai jums artima ar ne. Devyniasdešimt procentų apsilankiusiųjų sugrįžta ir vėl, nes būna sužavėti, dar to nepajutę. Pusiau juokais galima pasakyti, kad tai, kaip žmogus reaguoja į ritualinę pirtį, priklauso nuo jo vidinio užterštumo: pasipūtimo, arogancijos, nuo to, ar jis mano viską geriausiai žinantis. Tas, kuris nuolankesnis, geba atsiverti, atsiduoti patirčiai, nežinomybei, patiria ir ritualinės pirties gerumą. Kodėl pirties durys žemos? Ne tam, kad garas nepabėgtų, jis niekur nebėga. Tam, kad, įeidamas į pirtį, žmogus nusilenktų, tarsi pasiduodamas pirčiai: „Atėjau būti tavo.“ Nuogas ir atviras, tikras“, – pamąstymais dalijasi Larisa. Jos teigimu, tam, kuris jaučia taiką viduje, taiką su pačiu savimi, visur bus gerai.
Agnieta JONIKIENĖ
Beje…
Svarbūs Larisos patarimai sveikatinančiai pirčiai
Pirtyje būtina mūvėti specialią kepurę, siekiant išvengti galvos perkaitimo. Galima po trečio užėjimo į pirtį ar vanojimo metu dėti ant galvos vėsią vantą.
Privalu pirties dieną gerti kuo daugiau vandens, kitaip įvyksta dehidratacija ir gali skaudėti galvą. Įprastai pirtyje išgaruoja bent litras mūsų skysčių.
Ant įkaitusių akmenų pilkite tik karštą vandenį, kuo karštesnį. Kai kurie būna girdėję iš senelių ar dar kur nors, kad galima pilti ant akmenų įvairius aliejus ir nuovirus, tačiau nieko, išskyrus karštą vandenį, ant įkaitintų akmenų pilti nereikia, kitaip prisikvėpuosite kenksmingų, degimo metu išsiskiriančių dalelių.
Pirtyje vartojamas alkoholis (netgi alus) ar kaitinimasis pirtyje išgėrus alkoholio – rimta, sveikatai ir netgi gyvybei pavojų kelianti klaida.
Dar viena dažnai pasitaikanti klaida – pirties drabužiai. Geriausia į pirtį eiti nuogam, o jei labai gėdijimasi, pirties drabužiai turėtų būti iš natūralių audinių: lino, medvilnės. Dirbtinio pluošto plaukimo drabužiai, maudymosi kostiumėliai ar glaudės pirtyje neturėtų būti dėvimi.