Rėmas paveikslui – kaip suknelė moteriai
Specialios staklės ir tikslus akies matas – štai ir viskas, ko reikia rėminimo meistrui. Apie savo profesijos niuansus pasakoja Virgilijus Balkė, beveik trisdešimt metų rėminantis paveikslus dirbtuvėse Vilniaus centre.
Ne tik paveikslai
Per daugelį darbo metų V. Balkė įrėmino turbūt viską: nuotraukas, atvirukus, knygas, plakatus, sagas, rankogalių sąsagas, kūdikių kepurėles ir pirmuosius batukus, sukneles ir skrybėles, sertifikatus, diplomus, licencijas, įgaliojimus, restoranų meniu, afišas su autografais, hieroglifus, monetas, medalius, kriaukles, žemėlapius, senovinius dokumentus, senus banknotus ir obligacijas…
Kartais į dirbtuves atneša senovinių ginklų: įvairaus kalibro pistoletų, šautuvų, peilių. Vienas buvo neįprastas – daugiau nei dviejų metrų ilgio, su durtuvu.
Liko iš močiutės
Labai dažnai atneša buities daiktų, likusių iš senelių. Dešimtmečius jie dulka spintoje, ir niekas jų nemato. Meistras tokį daiktą įrėmina ir suteikia jam antrą gyvenimą. Įrėminti daiktai, net jei tai ne meno kūriniai, įgyja naują statusą.
„Tokie darbai būna labai gražūs, sakyčiau, išskirtiniai. Įrėmintos siuvinėjimų skiautės, servetėlės, austi gobelenai, rankšluosčiai, užvalkalai, apykaklės perduodami iš kartos į kartą. Darai tokį darbą ir supranti: šį daiktą pakabins ant sienos, saugos, juo gėrėsis, o jame – ir dalelė tavęs“, – sako V. Balkė.
Rėmas apsaugo nuotrauką
Rėmas dar ir saugo. Priekyje – stiklas, gale – kartonas: jie apsaugo nuotrauką nuo dulkių, drėgmės, vabzdžių ir ultravioletinių spindulių. Įrėminta nuotrauka geriau išsilaiko. Net be stiklo rėmas padeda jai išlaikyti formą. Pavyzdžiui, kartonas, ant kurio anksčiau klijuodavo nuotraukas, lengvai linksta. Dabar yra lengvų lipnių medžiagų, kurios neleidžia nuotraukoms deformuotis.
Rėmas taip pat išskiria nuotrauką iš aplinkos. Fonas, ant kurio ji tvirtinama, gali sugadinti bendrą įspūdį, todėl jį reikėtų rinktis atidžiai.
„Labai dažnai nuotraukos sukomponuojamos į koliažą ir joms parenkamas rėmas. Rėmas ir paspartas vizualiai padidina nuotrauką. Maža nuotrauka su plačiu paspartu gali puikiai atrodyti ir ant didelės sienos“, – sako meistras.
Įrėmintos nuotraukos namuose nebėra atsitiktinės viešnios – jos tampa svarbia interjero dalimi.
Pasak V. Balkės, rėmas gali pabrėžti ir paties žmogaus statusą. Įrėminta šeimos nuotrauka ant darbo stalo kabinete apie žmogų pasako nemažai: kas ištikimas šeimos vertybėms, tas, tikėtina, ištikimas ir įmonės vertybėms. Nuotraukos gali būti mėgėjiškos, net nespalvotos, bet rėmas visada krinta į akis.
Netikėti užsakymai
Per tą laiką būta ir neįprastų užsakymų. Pavyzdžiui, vienas Lietuvos apatinių drabužių gamintojas užsakė įrėminti savo gaminių pavyzdžius.
„Tiek marškinėlių ir kelnaičių rankose dar nebuvau laikęs, – prisipažįsta meistras. – Kol tvirtinau ir siuvau siaurikes prie pagrindo, atvirai kalbant, prisikankinau. Tada juokiausi, kad dabar galiu vadintis šios srities žinovu. Jos man net naktimis sapnuodavosi.“
Krepšininkų marškinėliai su parašais – įprastas dalykas. Kaip ir visokiausias sporto inventorius: kamuoliai, ledo ritulio lazdos, bokso pirštinės. Dėl savo profesijos V. Balkė pažįsta daug vietos įžymybių.
Mokėsi kartu su dailininkais
„Geras rėminimo meistras vos pažvelgęs mato, koks rėmas papuoš paveikslą, – įsitikinęs V. Balkė. – Bet šis supratimas ateina ne iš karto. Tobulėji nuolat, kartu su dailininkais. Jie ateina ir sako: „Šis objektas – pagrindinis, jį reikia išryškinti.“ Bandome, ieškome, randame.“
„Užaugau tarp menininkų, – prisimena meistras. – Mama dirbo dailininkų reikmenų parduotuvėje. Sėdėdamas pas ją darbe, dažnai juos matydavau, su jais bendraudavau. Niekada nemaniau, kad visą gyvenimą praleisiu šiame pastate.“
„Anksčiau čia, į Jogailos g. 13, įleisdavo tik pagal sąrašą. Dažų galėjo nusipirkti tik Dailininkų sąjungos nariai. Negana to, po dvi tris tūbeles į rankas. Žodžiu, deficitas. Dabar dailininkams siūloma tokia medžiagų įvairovė, apie kokią jie kadaise nė svajoti negalėjo, – tęsia V. Balkė. – Ir rėmų dabar yra kiekvienam skoniui. „Prisiminkite, kaip vienas Remarque’o herojus sako: „Rėmai paveikslams – tas pats kas suknelės moterims.“ Iš tiesų rėmu galima pabrėžti paveikslo privalumus ir paslėpti trūkumus. Galima ką nors išryškinti ar pridengti.“
Pasak jo, yra keli rėmų profilių tipai. Pirma – plokščias. Antra – klasikinis: išorinis rėmo kraštas aukštas ir nuolaidžiai leidžiasi paveikslo link. Tada paveikslas atrodo įgilintas, ir žvilgsnis sutelkiamas į jį. Trečia – nuo XVI amžiaus žinomas atvirkštinis profilis: aukščiausias jo taškas – ties vidiniu kraštu, todėl paveikslas tarsi išstumiamas žiūrovo link. Ketvirta – profilis su aukštu išoriniu bei vidiniu kraštu ir žemesne plokščia vidurine dalimi.
Užsukite į bet kurias rėminimo dirbtuves – nuo pasirinkimo raibs akyse. Ant sienų – įvairiaspalviai bet kokio pločio, formos ir medžiagos profiliai, kartais su raižiniais ir dekoratyviniais intarpais. Rėmai derinami su paspartu ir vidiniais įdėklais. Paspartu galima rinktis įvairų: dvigubą iš skirtingų spalvų kartono, aptrauktą linu, šilku ar aksomu, su figūrinėmis angomis, atkartojančiomis paveikslo linijas, arba su dekoratyvinėmis linijomis ir piešiniais.
„Kai pradėjome dirbti, rėmai buvo gipsiniai, penkių spalvų: balti, juodi, rudi, sidabriniai ir auksiniai. Juos pakeitė lengvas, pigus plastikas. Dar prieš dešimt metų niekam nė į galvą neatėjo palikti tarpo tarp paveikslo ir rėmo. Dabar tai įprasta“, – pasakoja meistras.
Metus po karantino V. Balkė vadina visiško sąstingio metais.
„Žmonės taupo. Rėmas – tikrai ne būtiniausias daiktas, jam reikia laisvų pinigų. Be to, reikia pripažinti, kad labai sutriko medžiagų tiekimas. Bene pusė prekių keliavo iš Rusijos, iš ten – ir dažai, pigmentai. „Daug dirbtuvių Europoje nutraukė veiklą. Net Italijoje, kur kiekviename miestelyje veikė po nedidelį cechą, neišliko šeimos dirbtuvės, gyvavusios 30–50 ir daugiau metų. Lietuvoje per pandemiją taip pat išsilaikė tik stipriausi. Dabar Vilniuje aktyviai veikia maždaug dvylika rėminimo studijų“, – pasakoja mano pašnekovas.
Pagal visas taisykles
„Pasitaiko, kad klientas prašo klasikinio rėmo savo paveikslui. Bet rėmas turi derėti ir prie paveikslo, ir prie interjero, ir patikti savininkui. Todėl jį parenkame skirtingai – pagal tai, kur paveikslas kabos: namuose ar biure, ar jis skirtas dovanai, ar parodai. Dar tenka atsižvelgti į šio sezono madingas medžiagas bei spalvas ir į tai, ką užsakovas pamatė pas pažįstamus“, – tęsia V. Balkė.
„O ar yra kokių nors dėsnių, kurių laikantis kūrinį tikrai pavyktų įrėminti pagal meninius standartus?“ – klausiu meistro.
„Visiškai universalių dėsnių nėra. Kartais su kolegomis ginčijamės, koks rėmas geriau tiks vienam ar kitam paveikslui. Reikia tiesiog pridėti rėmą prie darbo ir žiūrėti, kaip atrodo.“
Štai ir dabar V. Balkė paima rėmą ir priglaudžia prie dar neišdžiūvusio eskizo. Klientė atnešė savo darbą: paveikslas nebaigtas, bet ji nori pamatyti, kaip jis atrodys įrėmintas. Paklausia kainos ir, sužinojusi, kad rėmas kainuos septyniolika eurų, lieka patenkinta.
„Kaina mūsų darbe labai svarbi. Rėmai iš pažiūros gali būti labai panašūs, bet pagaminti iš skirtingų medžiagų – iš kilnių rūšių medienos arba iš pigaus plastiko. Šiandien daug kas linksta į minimalizmą ir užsako pigius plastikinius rėmus. Lietuvoje rėmų profilių gamintojų nebeliko. Vienos dirbtuvės buvo Jonavoje, bet ir jos buvo uždarytos.“
„Pasitaikydavo, kad paveikslą ir rėmą parinkdavo pagal užuolaidų, karnizų ir net durų rankenų spalvą. Ko tik nebuvo per tiek metų. Nors, kaip sakoma, klientas visada teisus, vis tiek stengiesi paaiškinti, kodėl vertėtų rinktis vieną ar kitą profilį“, – pasakoja meistras.
Pasak jo, sunkiausia, kai moteris ateina su draugėmis ir atsineša savo kūrinį. Rėmą jos ima rinkti kartu.
„Kiekviena turi savo požiūrį, savo viziją, prasideda ginčai. Iš karto matyti, kieno nuomonė čia svarbiausia: lyderė visas perginčija. Jos išeina, o kitą dieną atbėga užsakovė: dar nepradėjote daryti? Ne. Oi, kaip gerai, aš vis dėlto noriu štai taip ir taip. Todėl seniai nusprendžiau neskubėti. Juk įrėminimas – ypatingas, subtilus momentas paveikslo likime. Meno kūrinys labai jautrus bet kokiam poveikiui. Su rėmu paveikslas gali atrodyti prabangiai arba vulgariai, stilingai arba juokingai“, – apibendrina V. Balkė.
Jolanta DOVLIAŠEVIČ