Neskubėkite!
Kokie apribojimai taikomi pėstiesiems ir vairuotojams gyvenamojoje zonoje? Ar tiesa, kad gyvenamojoje zonoje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones ir jiems leidžiama eiti važiuojamąja dalimi?
Vita
Taip. Kelių eismo taisyklių XXI skyriuje „Eismas gyvenamojoje zonoje“ nurodyta, kad gyvenamojoje zonoje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones ir gali eiti važiuojamąja dalimi, tačiau neturi trukdyti transporto priemonėms važiuoti.
Gyvenamojoje zonoje draudžiama:
- važiuoti greičiau nei 20 km/h;
- stovėti su veikiančiu varikliu ilgiau, nei reikia automobiliui parengti važiuoti (nuvalyti sniegą ir pan.);
- palikti krovininius automobilius, kurių didžiausia leidžiamoji masė viršija 3,5 t, autobusus, turinčius daugiau nei 12 sėdimų vietų, traktorius, savaeiges mašinas ir jų priekabas;
- mokyti vairuoti.
Išvažiuodamas iš gyvenamosios zonos į kelią, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams.
Dvi monetos
Kas pagal mūsų įstatymus laikoma lobiu? Pavyzdžiui, ar lobiu galima laikyti dvi žemėje rastas senovines monetas? Pasamdėme darbininkus statyti namą, ir jie, kasdami sklypą, rado dvi monetas. Sklypas ne mūsų – jį išsinuomojome iš žmonių, kurie irgi nėra jo savininkai. Ką daryti radus lobį?
G. G.
Lobis – tai užkasti į žemę ar kitaip paslėpti pinigai ar vertingi daiktai, kurių savininko nustatyti neįmanoma, dažniausiai todėl, kad nuo jų paslėpimo praėjo daug laiko. Jei lobis rastas žmogui priklausančiame žemės sklype, rasti pinigai ar daiktai tampa jo nuosavybe.
Tačiau lobį galima atsitiktinai rasti ir kitam asmeniui priklausančioje žemėje ar daikte. Tuomet radėjas turi teisę į ketvirtadalį lobio vertės, o likusi dalis atitenka sklypo, kuriame lobis buvo paslėptas, savininkui. Žemės savininkas ir radėjas gali susitarti kitaip, tačiau toks susitarimas turi būti rašytinis.
Ta pati taisyklė taikoma ir tada, kai radėjas iš anksto gavo žemės savininko leidimą ieškoti lobio. Radėjas neįgyja teisės į lobį ar jo dalį, jei kasinėti ar ieškoti vertybių – jo darbo pareiga.
Rastas lobis gali turėti ypatingą kultūrinę, istorinę ar archeologinę vertę. Tuomet jis gali būti paimtas visuomenės poreikiams, tačiau asmenys, turintys teisę į visą lobį ar jo dalį, turi gauti tinkamą kompensaciją. Jos dydį šalys derina, o nesusitarus – nustato teismas.
Prieš ką nors darant su radiniu, verta pasitarti su teisininku.
Kas apmokės remontą?
Socialiniuose tinkluose žmonės dalijasi siaubingomis istorijomis apie tai, kuo baigiasi būsto nuoma. Nors sudaryta sutartis, kai kurie nuomininkai palieka butą baisios būklės, o kartais dar ir užlieja kaimynus. Kas tokiu atveju turi apmokėti remontą?
Alina
Kas atlygina žalą nuomojamame būste – savininkas ar nuomininkas, priklauso nuo trijų dalykų: kas sukėlė avariją, ką numato nuomos sutartis ir kas apdrausta draudimo polisu. Juos paaiškina „Swedbank“ draudimo produktų platinimo skyriaus vadovas Gediminas Pakeltis.
Pirmiausia reikia nustatyti, kas kaltas ir kur kilo gedimas. Jei bendro naudojimo vamzdis trūko dėl natūralaus nusidėvėjimo, paslėpto defekto ar bendro techninio gedimo, už padarinius atsako būsto savininkas – jis privalo tinkamai prižiūrėti turtą. Jei avarija įvyko dėl nuomininko veiksmų ar aplaidumo – pavyzdžiui, jis paliko atsuktą čiaupą, netinkamai prijungė skalbimo mašiną ar sugadino santechniką, – žalą atlyginti turi jis.
„Swedbank“ draudimo bendrovės duomenimis, su vandeniu susiję įvykiai – ne retenybė: jie sudaro apie 35 proc. visų registruojamų nekilnojamojo turto draudžiamųjų įvykių. Vidutinė išmoka siekia 1,5 tūkst. eurų, o rimčiausiais atvejais nuostoliai viršija 85 tūkst. eurų.
Nuomos santykius reguliuoja sutartis, todėl šalys pačios gali pasiskirstyti pareigas. Ekspertas pastebi, kad sudarydamos sutartį šalys dažniausiai aptaria nuomos kainą, užstatą ir mokesčius už komunalines paslaugas, o kas atsakys už galimą žalą, dažnai pamiršta. Jei pareigos aiškiai įrašytos į sutartį dar prieš perduodant raktus, kilus avarijai pavyks išvengti ilgų ginčų ir bylinėjimosi.
Atskiras klausimas – draudimas. Lietuvoje būsto draudimas savanoriškas, todėl draudimo sutartį gali sudaryti ir buto savininkas, ir nuomininkas. Kam mokama išmoka, priklauso nuo to, koks turtas sugadintas. Už pažeistas paties būsto konstrukcijas ir apdailą išmoka visada mokama savininkui, nebent jis oficialiai nurodo ją pervesti kitam asmeniui. Jei polisas apima ir namų turto draudimą, apsauga galioja abiejų šalių daiktams. Sugadinus nuomininko asmeninius daiktus – nešiojamąjį kompiuterį, televizorių ar baldus, – kompensacija mokama tiesiogiai jam. Kad ją gautų, nuomininkas turės įrodyti, jog daiktai priklauso jam: pateikti čekius, garantinius talonus arba išsamų priėmimo ir perdavimo aktą prie sutarties, kuriame užfiksuota, kas bute buvo iki jam įsikraustant.
Jautriausia vieta, pasak eksperto, – civilinės atsakomybės draudimas. Jis taikomas, kai nukenčia apačioje gyvenantys kaimynai ar jų turtas. Nuomininkai neretai klaidingai mano, kad savininko draudimas automatiškai apsaugo ir juos. Iš tiesų savininko civilinės atsakomybės polisas apima tik paties savininko veiksmus. Jei kaimynus užliejo nuomininkas, o savo civilinės atsakomybės draudimo jis neturi, kaimynų remontą teks apmokėti iš savo kišenės.
Savininkui verta apsvarstyti ir negautų nuomos pajamų draudimą. Po rimtos avarijos, pavyzdžiui, gaisro ar didelio užliejimo, būste gali būti neįmanoma gyventi. Toks draudimas padengs nuomotojo nuostolius, kol vyksta remontas.
Taigi išsami sutartis ir apgalvotai pasirinktas draudimas – geriausias būdas taikiai išspręsti bet kokią buitinę avariją.
Kam jiems šalmas?
Pastaruoju metu mieste matau jaunuolius ant paspirtukų su šalmais, bet jie lekia dar greičiau nei anksčiau. Mano akyse paspirtukas vos nepartrenkė šaligatviu einančio moksleivio. Pro šalį prašvilpė vaikinas ant paspirtuko, norėjau jį nufilmuoti, bet nespėjau. Pagalvojau: gal šalmų jiems reikia, kad vaizdo įraše nesimatytų veido? Kartais atrodo, kad paspirtukais lekia visai maži vaikai, bet dėl šalmo nesuprasi, kiek jiems metų. Nuo kokio amžiaus apskritai galima važinėti elektriniais paspirtukais?
Kostas
Elektriniu paspirtuku ar kita elektrine mikrojudumo priemone dviračių takais ar važiuojamąja kelio dalimi galima važiuoti nuo 16 metų, o nuo 14 metų – tik išklausius mokymo kursą ir gavus pažymėjimą. Gyvenamojo namo kieme amžiaus apribojimų nėra, tačiau jaunesnį nei dešimt metų vaiką turi lydėti suaugęs asmuo.
„Prieš leidžiant vaikui važinėti elektriniu paspirtuku, pirmiausia verta įvertinti, ar jam leidžiama važiuoti pasirinktoje vietoje ir ar jis tam pasiruošęs: ar moka kontroliuoti greitį, stebėti aplinką ir tinkamai reaguoti netikėtose situacijose. Taip pat būtina iš anksto aptarti pagrindines taisykles: per pėsčiųjų perėją paspirtuką vesti, nevežti keleivio ir savo veiksmais nekelti pavojaus pėstiesiems“, – sako draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovė Aurelija Kazlauskienė.
Nuo 2026 metų pradžios šalmas privalomas visiems elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojams, nepaisant amžiaus. Pasak ekspertės, šalmas turi būti tinkamo dydžio, tvirtai laikytis ant galvos ir visada būti užsegtas.
„Net trumpa kelionė pažįstamu maršrutu – ne priežastis važiuoti be apsauginio šalmo. Vis dėlto už vaikų saugumą kelyje atsakingi ne tik jie patys. Kiti eismo dalyviai, pastebėję vaikus, turi sulėtinti greitį, laikytis saugaus atstumo ir vengti staigių, sunkiai nuspėjamų manevrų“, – pabrėžia A. Kazlauskienė.
Transporto kompetencijų agentūros (TKA) tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 11,8 tūkst. mokinių, parodė: be šalmo važinėjo 81 proc. apklaustų moksleivių, važinėjančių paspirtukais, ir 49 proc. – dviračiais. Be to, 85 proc. prisipažino per pėsčiųjų perėją važiavę dviračiu ar paspirtuku nenulipę, nors Kelių eismo taisyklės tai draudžia.
„Vaikai neretai pervertina savo galimybes: renkasi per didelį greitį arba per vėlai sureaguoja į kliūtį. Pusiausvyrą galima prarasti staigiai pasukus, stabdant, užvažiavus ant kelio nelygumo, bordiūro, akmens ar ant šlapios dangos. Net nesusidūrus su kitu eismo dalyviu, toks kritimas dažnai baigiasi sunkia trauma“, – sako ekspertė.
Pasak jos, rizika didesnė ir todėl, kad elektrinis paspirtukas greitai įsibėgėja, o jo maži ratai ypač jautrūs kelio nelygumams. Vaikui taip pat gali būti sunkiau tiksliai įvertinti, kokio atstumo reikės saugiai sustoti, ypač važiuojant dideliu greičiu ar šlapia danga.
TKA duomenys rodo, kad vaikų sveikatai gatvėse ir keliuose grėsmę kelia ne tik paspirtukai, bet ir dviračiai bei motorizuotos transporto priemonės.
2025-aisiais, palyginti su 2022–2024 metų vidurkiu, sužeistų iki 11 metų amžiaus dviratininkų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 21 iki 45.
Agentūros duomenimis, tarp 12–17 metų vaikų sužeistų dviračių vairuotojų ir keleivių pernai buvo 72 – 38 proc. daugiau nei ankstesnių trejų metų vidurkis.
Daugėja ir sužeistų paauglių, vairavusių galingesnes transporto priemones. Ketvirtadalis šios amžiaus grupės sužeistų vairuotojų neturėjo teisės vairuoti.