Kai augintinis išeina

Dar prieš dešimtmetį Lietuvoje nebuvo galimybės su augintiniu atsisveikinti taip pat rūpestingai kaip su žmogumi. Šiandien ji yra. 

Su gyvūnų krematoriumo direktore Toma Žebeliene kalbėjomės apie tai, ką turėtų žinoti žmogus, netekęs augintinio, kokie mitai sklando apie kremaciją ir kodėl augintinio užkasimas sode nėra geriausia išeitis.

Lėmė orai

Praėjusią žiemą gyvūnų kremacijos paklausa gerokai išaugo: žemė buvo taip įšalusi, kad kastuvu jos nepajudinsi. Žmonės, kurie visą gyvenimą savo šunis ir kates laidojo sode, po sena obelimi, staiga sutriko: iškasti duobės neįmanoma, o nepalaidoti negalima. Tada jie ėmė ieškoti kitos išeities – skambino ir rašė į gyvūnų krematoriumą.

– Mūsų darbe sezoniškumas ryškus: šaltuoju metų laiku gyvūnų atvežama gerokai daugiau, o praėjusią žiemą jų srautas buvo ypač didelis. Ne todėl, kad augintinių būtų netekta dažniau. Tiesiog daugelis šeimininkų fiziškai negalėjo su jais atsisveikinti įprastu būdu – palaidoti kieme. Todėl rinkosi kremaciją, – sako T. Žebelienė.

Apie gyvūnų netektį garsiai kalbame retai. Drovimės. Netekome to, kuris penkiolika metų pasitikdavo prie durų, o apie tokį sielvartą lyg ir nepatogu prabilti. O jis tikras – kartais net stipresnis, nei patys sau išdrįstame prisipažinti, nes augintinis buvo šalia kiekvieną dieną.

Kol kas vieninteliai

Gyvūnų krematoriumas Lietuvoje veikia devynerius metus. Pirmiausia jis buvo atidarytas Tauragėje, o ilgainiui Kaišiadorių rajone pradėjo veikti antrasis filialas. Pasak pašnekovės, šiandien tai vienintelis oficialiai veikiantis gyvūnų krematoriumas šalyje.

– Kuriant šį verslą mums kilo daug klausimų, – tai labai specifinė sritis, o galinčių pasidalyti panašaus verslo kūrimo patirtimi beveik nėra. Kol įregistravome savo veiklą ir sutvarkėme reikalingus dokumentus, užtrukome beveik kelerius metus, – verslo pradžią prisimena pašnekovė.

Per beveik dešimtmetį veikla spėjo sukaupti savo istoriją.

– Kai pradėjome veiklą, apie galimybę kremuoti augintinį beveik niekas nežinojo. Iš pradžių per mėnesį atlikdavome vos kelias kremacijas, o dabar jų būna šimtai. Girdėjome, kad netrukus ketinama atidaryti dar vieną krematoriumą“, – pasakoja T. Žebelienė.

Paklausta, kiek gyvūnų krematoriumų reikia Lietuvai, pašnekovė atsakė, kad atidarius antrąjį krematoriumą pavyksta priimti visus klientus. Eilių nėra, o krematoriumas dirba ne visu pajėgumu.

Trys būdai atsisveikinti

Ką turėtų žinoti žmogus, netekęs augintinio? Nuo ko pradėti ir kur kreiptis? Pirmąjį žingsnį dažniausiai pataria žengti veterinaras.

– Dauguma Lietuvos veterinarijos klinikų yra pasirašiusios sutartis su krematoriumu. Vos atidarytos naujos klinikos dažnai pačios kreipiasi į mus, norėdamos pasiūlyti šią paslaugą savo klientams. Todėl, kai augintinį tenka užmigdyti klinikoje, veterinarijos gydytojas paprastai iš karto paaiškina šeimininkui, kokios yra tolesnės galimybės. Tokią akimirką žmogus neturi jėgų ieškoti informacijos internete ar skambinti nepažįstamiems žmonėms, – sako T. Žebelienė.

Būdų yra trys. Augintinį galima palaidoti pačiam ten, kur tai leidžiama. Galima jį atvežti į krematoriumą, likti procedūros metu ir pasiimti pelenus. O galima viską patikėti veterinarijos klinikai: ji susisiekia su krematoriumu, jo darbuotojai atvažiuoja, paima gyvūną, o vėliau pelenus grąžina ten pat, iš kur paėmė. Jei šeimininkas pageidauja, atvažiuoja ir tiesiai į namus.

– Mūsų patirtis rodo, kad kai kuriems žmonėms būtina viską atlikti savo rankomis, kitaip neras ramybės. Kiti žino, kad nepakeltų buvimo šalia, ir nori, kad viskas vyktų be jų. O dar kitiems, priešingai – svarbu būti šalia iki paskutinės minutės – kaip būtų šalia bet kurio artimo žmogaus. Vertingiausia čia ne pati paslauga, o tai, kad pasirinkimas lieka žmogui, – aiškina krematoriumo vadovė.

Būna, kad žmonės paskambina iš anksto, kai gyvūnas dar gyvas. Nori sužinoti, kaip viskas vyksta, kiek kainuoja, ką ir kada daryti.

– Kai kam gali pasirodyti keista skambinti į krematoriumą, kol šuo ar katė dar gyvi. Tačiau tokius skambučius visiškai suprantame. Tai bandymas pasiruošti tam, kam iš tiesų pasiruošti neįmanoma, ir bent jau iš anksto priimti kai kuriuos sprendimus, kad tą dieną, kai bus labai sunku galvoti, nereikėtų dėl jų sukti galvos, – sako pašnekovė.

Kas yra išgyvenęs ilgą mylimo augintinio ligą, tas žino: kartais svarbiausia ir gailestingiausia, ką gali padaryti sau ir artimiesiems, – iš anksto apgalvoti, kaip elgsiesi atėjus atsisveikinimo akimirkai.

„Žmogus nori matyti, kad jo draugas ten vienas“

Apie kremaciją sklando daugybė spėlionių ir mitų. Vienas dažniausių – baimė, kad pelenai gali būti supainioti ir šeimininkams grąžinti ne jų augintinio palaikai. Šią baimę nesunku suprasti: žmogus patiki svetimiems žmonėms tai, kas jam brangiausia, ir patenka į  situaciją, kurios nebegali kontroliuoti, nors būtent tada kontrolės norisi labiausiai. Todėl paprašiau kuo išsamiau papasakoti, kaip vyksta visas kremacijos procesas.

Iš klinikos augintinis išvežamas laikantis nustatytų taisyklių. Pirmiausia užpildoma gyvūno kortelė, jo kūnas įdedamas į specialų sandarų maišą ir atvežamas į krematoriumą. Čia gyvūnas užregistruojamas, patikrinami kortelėje nurodyti duomenys – svoris, kailio spalva ir kiti požymiai. Jei kyla neatitikimų, pirmiausia susisiekiama su klinika, iš kurios gyvūnas atvežtas, o ši prireikus susisiekia su šeimininku. Tik įsitikinus, kad visi duomenys sutampa ir nebeliko abejonių, gyvūnas kremuojamas, o procedūra užregistruojama žurnale. Kiekvienas proceso etapas dokumentuojamas, už jį atsako konkretus darbuotojas.

– Kremacija visada – individuali. Tai turbūt svarbiausia, ką noriu, kad žmonės žinotų: kiekvienas gyvūnas kremuojamas atskirai nuo kitų. Ir viskas filmuojama. Jei šeimininkas negali atvykti, jam visada galime atsiųsti įrašą, kad savo akimis pamatytų, kaip viskas vyksta, – sako T. Žebelienė.

Įrašas daromas ne ataskaitoms ir ne tikrintojams. Jis skirtas tam, kad žmogus, neradęs jėgų atvykti, vis dėlto galėtų pažiūrėti ir įsitikinti. Kad visą likusį gyvenimą jo negraužtų abejonė. Tai būdas grąžinti žmogui ramybę, kurią atėmė netektis.

– Žmonėms svarbu pamatyti, kaip viskas vyko. Šeimininkai dažnai klausia: ar galiu dalyvauti? Žinoma, galima. Nuo to, ar šeimininkas šalia, ar ne, pati procedūra nesikeičia: ji bet kuriuo atveju individuali. Tačiau žmogui kartais svarbu būtent būti ten, – tęsia T. Žebelienė.

Atvykusieji krematoriume praleidžia apie pusantros valandos. Kremacijos trukmė priklauso nuo gyvūno svorio – kartais ji užtrunka ir apie dvi valandas. Tai laikas pasėdėti, patylėti, neskubant atsisveikinti.

– Mums gyvenime dažnai trūksta šios prabangos – neskubaus atsisveikinimo. Su žmonėmis jis dažnai nepavyksta: sumaištis, laidotuvių rūpesčiai. O čia, tylioje salėje, su tuo, kuris iš tavęs niekada net žodžių nelaukė, tikrai atsisveikinti kažkodėl lengviau, – sako pašnekovė.

Kodėl ne sode po obelimi

Straipsnių komentaruose ir paprastuose pokalbiuose pašnekovė ne kartą girdėjo nuostabą: kam viso to reikia? Kodėl negalima tiesiog užkasti savo sode, pasodinti ant viršaus gėlę ir ją laistyti? Prisipažinsiu, skaitydama tokius komentarus ir pati maniau, kad žinau atsakymą. Todėl paklausiau tiesiai.

– Visų pirma, tai – žmogiškas būdas atsisveikinti, – atsako T. Žebelienė. – Žmonės, kurie atvyksta patys, vėliau prisipažįsta, kad taip lengviau. Ne ta prasme, kad patogiau, o kad lengviau širdžiai. Pelenus galima parsivežti namo, laikyti šalia savęs, o vėliau, jei norėsis, palaidoti ten, kur širdžiai bus ramu.

Vienintelio teisingo atsakymo čia nėra, ir krematoriumas jo neprimeta. Kai kas visą gyvenimą laidojo gyvūnus sode ir nemato priežasties elgtis kitaip – tai visiškai normalu. Taip darė mūsų tėvai, taip darė jų tėvai. O kitam nepakeliama pati mintis užkasti draugą po sniegu.

Šiandien vis daugiau žmonių nebenori taip atsisveikinti su tuo, kuris dalijosi su jais namais, persikraustymais ir rytiniais pabudimais, kartu seno ir lydėjo juos per gyvenimą. Esmė ne ta, kad tapome sentimentalesni. Veikiau liovėmės gėdytis savo prisirišimo ir išmokome dalykus vadinti tikraisiais vardais.

Ar būna, kad žmonės paprašo kremuoti gyvūną, o pelenų vėliau nepasiima?

– Retai, bet būna, – atsako gyvūnų krematoriumo direktorė. – Tokius gyvūnus kremuojame taip pat individualiai, o pelenai lieka krematoriume ir saugomi metų metus. Kodėl žmogus nepasiėmė pelenų, neklausiame – iš pagarbos svetimam skausmui. Vieniems nepakeliama pati mintis laikyti rankose urną su pelenais, kitiems tiesiog nėra kur jos padėti: ankštas butas, klajokliškas gyvenimas, bendrabutis. O gal kas nors neištvėrė ir norėjo palikti sielvartą toliau nuo namų, kuriuose kiekvienas kampas primena netektį. Svetimo skausmo nepamatuosi.

Kiek kainuoja ir kodėl tokia paslauga apskritai yra

Kalbėjomės ir apie paslaugos kainą. Ji priklauso nuo augintinio svorio ir paprastai apima jo paėmimą bei pelenų grąžinimą šeimininkams. Tikslios kainos skelbiamos krematoriumo svetainėje. Šiuo metu jos svyruoja nuo 100 iki 240 eurų.

Iš pradžių, prisipažįsta T. Žebelienė, veikla neatsipirko – investicijos buvo pernelyg didelės. Tokį krematoriumą įsteigti nėra paprasta: reikia gauti leidimus, parengti dokumentus, atlikti rizikos vertinimą, įrengti sanitarinės apsaugos zoną. Atitiktį reikalavimams tikrina ir priešgaisrinės, ir sanitarinės tarnybos. „Į šią sritį neateinama tikintis lengvo uždarbio. Dažniau ateina tie, kurie pirmiausia supranta, kad tokia paslauga žmonėms reikalinga, o tik paskui galvoja, kaip užtikrinti, kad veikla atsipirktų“, – sako T. Žebelienė.

Jolanta DOVLIAŠEVIČ