Savižala tarp paauglių: kodėl vaikai renkasi fizinį skausmą ir kas trukdo jiems padėti

Šiuolaikinių paauglių dvasinė sveikata kelia vis didesnį nerimą visuomenei ir specialistams. Maždaug kas penktas penkiolimmetis Lietuvoje yra susidūręs su savižala arba bandęs save žaloti. Šis reiškinys plinta sostinėje ir kituose šalies miestuose, o pagrindine dvasinio skausmo iškrovos priemone tampa fizinis kūno žalojimas.

Švietimo pagalbos specialistai bei psichologai įspėja, kad didžiausia kliūtis sprendžiant šią problemą dažniau tampa ne išteklių trūkumas, o pačių tėvų neigimas ir teisiniai suvaržymai.

Fizinis skausmas kaip emocinė išveika

Savižala psichologijoje apibūdinama kaip emocinė išveika – elgesys, kai vidinę įtampą žmogus iškrauna veiksmu, nes nepajėgia jos išreikšti žodžiais. Paaugliui tai tampa būdu išlieti viduje nebetelpančius sunkius jausmus.

Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos vadovė, ilgametė socialinė pedagogė Saulė Šerėnienė dalijasi paauglių išgyvenimais: „Kiek man teko su paaugliais apie tai kalbėtis, jie aiškina taip: geriau tegu skauda odą, nei skauda širdį. Jie sako, kad ranka vis tiek sugyja, o va kai širdį skauda, yra baisiau“, – pasakoja S. Šerėnienė.

Tačiau fizinės žaizdos palieka gilius pėdsakus, su kuriais jaunuoliams vėliau tenka susidurti iš naujo: „Pjūviai greitai negyja, jie vis tiek matomi, dažniausiai lieka randai. Ir paskui vaikai, kai jau ateina į tą protingesnį amžių, labai išgyvena. Vėl tada problema.“

Socialiniai tinklai, dėmesio trūkumas ir nerealūs standartai

Šeimos struktūros pokyčiai ir skubantis gyvenimo tempas palieka vaikus emocinėje nuošalėje. Dažnai tėvai bando kompensuoti laiko trūkumą materialiais daiktais, nepastebėdami realios vaiko vidinės būsenos.

„Anksčiau nebuvo tiek išsiskyrusių šeimų. Paauglystė ir šiaip sudėtingas amžius, o čia dar tėvas išvažiuoja į užsienį, mama susiranda draugą – ir jos dėmesį vėl tenka dalytis. Visi skubame, visi bėgame, vaikams dėmesio lieka mažai. Kompensuojame daiktais ir jau nebematome, kaip tas vaikas auga ir kaip iš tikrųjų jaučiasi viduje“, – sako S. Šerėnienė.

Problemą gilina ir socialiniuose tinkluose (pavyzdžiui, „TikTok“) platinami dirbtinio intelekto pagražinti grožio standartai, kuriuos paaugliai prisiima sau. Socialinė pedagogė pasakoja apie bendravimą su viena aprūpinta paaugle, kuri rimtai žalojasi, nes yra sau negraži ir sako: „Aš negraži iki pat pėdų.“ Nors klasėje nėra patyčių, mergina nesugeba pasiekti pačios sau išsikeltų estetinių reikalavimų, o psichologų bei psichiatrų skiriamos priemonės padeda tik trumpam.

Plintančią savižalą pedagogė tiesiogiai sieja su interneto erdve: „Mūsų mokyklos laikais tokios mintys tiesiog nekildavo. Galėjome iškrėsti kokių nors išdaigų, pamėginti išgerti vyno, tačiau noro save žaloti tikrai nebuvo – apie tai elementariai neturėjome jokios informacijos. Dabar viskas kitaip: socialiniuose tinkluose jaunas žmogus gali ranka pasiekti vaizdus, kaip tai daro kiti. Vieni svaiginasi, kiti žalojasi. Tokių elgesio formų yra daug, jos lengvai prieinamos, o paaugliai turi iš ko „mokytis“ ir ką aptarti tarpusavyje“, – komentuoja S. Šerėnienė.

S.Šerėnienės teigimu, statistika rodo didelį problemos mastą: „Statistika – tragiška. Tai masinė problema“, – be užuolankų konstatuoja S. Šerėnienė. „Maždaug kas penktas penkiolimmetis yra arba bandęs save žaloti, arba kitaip su tuo susijęs. Mano aplinkoje, kiek pažįstu penkiolikos, šešiolikos metų paaugliukų, bent pabandę yra visi. Vienas tai daro reguliariai ir dabar vartoja vaistus, – atvirai pasakoja Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos vadovė, ilgametė socialinė pedagogė Saulė Šerėnienė. – Mastas iš tiesų milžiniškas.“

Pagalba mokyklose atsitrenkia į teisinę sieną

Pastebėjus savižalos atvejį ugdymo įstaigoje, skubiai renkasi Vaiko gerovės komisija. Vilniaus ir kitų miestų mokyklose ši komisija veikia pagal aiškų algoritmą: informuoja medikus, tėvus, o esant poreikiui – ir vaiko teisių apsaugos specialistus. Tačiau reali pagalba dažnai atsitrenkia į teisinį akligatvį.

„Tėvai dažnai nenori viešinti situacijos, ir pagalba stringa vien todėl, kad teisės aktai visur reikalauja jų sutikimo. Labai dažnai atsimušame į sieną. Jeigu tėvai nesutinka kreiptis į medikus, įstaiga vaiko pas juos nuvežti negali. Kitaip būna tik tada, kai kyla grėsmė gyvybei, – tuomet kvieti greitąją ir nieko nelauki. Bet jeigu tai lėtinis procesas, kurį reikia užkardyti, o tėvai tvirtina, kad problemos nėra – mat jie valdininkai ir tokio dėmesio nenori, – viskas sustoja“, – atvirauja pašnekovė.

Kai tėvai atsisako bendradarbiauti, šeima problemą tiesiog uždaro namuose. Tokiu atveju socialiniam pedagogui telieka bejėgis stebėtojo vaidmuo – sekti, ar paauglio žalojimosi elgesys nesikartoja.

Psichologo patarimai ir paslėptas pagalbos šauksmas

Tikslių statistinių duomenų apie savižalą rasti sudėtinga, nes dauguma rodiklių atspindi tik bendrą savižudybės riziką. Kauno „Vaikų linijos“ koordinatorė, psichologė Goda Rinkevičienė pateikia svarbų komentarą:

• Tikslių statistinių duomenų apie savižalą rasti sudėtinga. Dauguma duomenų yra apie savižudybės riziką. „Vaikų linijoje“ vaikai ir paaugliai 2025 m. iš tiesų labai dažnai kalbėjo apie savižudybę – tai buvo trečia pagal dažnumą tema. Po COVID-19 pandemijos savižudybės tema pakilo į temų penketuką ir išlieka jame iki šiol. O 2022 m. HBSC duomenimis, 14 proc. devintokų ir 9 proc. vienuoliktokų buvo planavę savižudybę. G. Rinkevičienė nurodo, kad besižalojantys paaugliai dažniausiai puikiai maskuoja savo elgesį. Įtarimą suaugusiesiems turėtų kelti tai, kad vaikas net ir karštą vasaros dieną dėvi drabužius ilgomis rankovėmis bei kelnėmis, nes nenori rodyti atviro kūno.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į staigius elgesio pokyčius – perdėtą liūdesį arba netikėtą linksmumą. Dažnai tėvai patiki vaikų pasakojimais, kad žaizdos ant kūno tėra naminių gyvūnų ar krūmų įbrėžimai.

Pamačius sužalotą vaiko kūną, psichologė pataria reaguoti jautriai, empatiškai ir tiesiai paklausti, kuo galima padėti. Jei vaikas pagalbos atsisako, svarbu įvardyti, kad situacija yra rimta ir reikia ieškoti specialistų paramos. Galima pasiūlyti pasikalbėti su „Vaikų linijos“ savanoriais arba užregistruoti konsultacijai pas psichologą.

Kriziniu momentu, siekiant ištverti norą save žaloti, galima pasiūlyti alternatyvius būdus:

• Ant riešo nešioti tamprią guminę juostelę, kurią norint pasižaloti galima stipriai suveržti ir paleisti (tai sukelia trumpalaikį skausmą be fizinio odos pažeidimo). 
• Turėti raudoną rašiklį ir juo piešti linijas ant kūno tose vietose, kurias norisi įpjauti. 

Jei emociniai išgyvenimai yra itin intensyvūs, verta apsilankyti pas gydytoją psichiatrą, kad šis padėtų atrasti būdų ar vaistų, kurie padėtų susitvarkyti su stipriais išgyvenimais. Savižala tiesiogiai didina savižudybės riziką – jaunuoliai tampa mažiau jautrūs fiziniam skausmui, todėl mintys apie gyvybės nutraukimą juos gąsdina mažiau. Kartais net ir neturint ketinimo nusižudyti, gilus įpjovimas ar infekcija gali baigtis mirtimi.

Kaip elgtis tėvams?

Svarbiausias žingsnis tėvams, pastebėjusiems vaiko elgesio pokyčius, yra atviro ir nekaltinančio ryšio kūrimas. Pagalbos atsisakymas ar problemos neigimas tik tolina sprendimą ir gilina paauglio vienatvę. 

Pagalbą paaugliams ir jų tėvams teikia:

• „Vaikų linija“ – tel. 116 111 (kasdien nuo 11:00 iki 23:00, skambučiai nemokami). 
• „Vilnius sveikiau“ (Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuras) – organizuoja nemokamas psichologines konsultacijas ir emocinio raštingumo užsiėmimus sostinės mokyklose. 
• Jaunimo linija – tel. 8 800 28888 (visą parą, nemokamai).