Nespėjai sumokėti už stovėjimą – jau pažeidėjas. Vilniuje vairuotojams siūloma suteikti dešimt minučių susimokėti, kad ženklo paieška ar strigusi programėlė nevirstų kelių dešimčių eurų bauda.
Žmogus pasistatė automobilį Vilniaus centre ir nuėjo ieškoti ženklo, kad suprastų, kokios spalvos čia zona ir kiek kainuoja valanda stovėjimo. Ženklą prie įvažiavimo dengė medžio šaka. Kol vairuotojas grįžo prie automobilio, už stiklo jau buvo užkištas pranešimas apie nesumokėtą rinkliavą.
Šią istoriją mums papasakojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, teisininkas Vydūnas Sadauskas. Ir, jo teigimu, tokia istorija – ne vienintelė. „Girdžiu nemažai panašių pasakojimų, kai žmonės nespėja sumokėti už stovėjimą, nors nuo jų atvykimo praėjo vos minutė. Pavyzdžiui, mama sodina vaiką į vežimėlį, ima telefoną sumokėti, bet tuo metu jai paskambina kitas vaikas, ji atsiliepia, pakalba su juo vos minutę – ir gauna pranešimą apie nesumokėtą rinkliavą. Pro šalį einantis kontrolierius nieko nesakęs padeda kvitą ant stiklo ir nutolsta“, – pasakoja V. Sadauskas.
Būta atvejų, kai žmonės nubausti už tai, kad į programėlę užsuko jau išlipę iš automobilio. Jie neatsisakė mokėti, nepasislėpė, neišvažiavo. Tiesiog nespėjo sumokėti, o kontrolierius jau čia pat – ėjo pro šalį ir paliko kvitą paaiškinęs, kad už stovėjimą reikia mokėti neišlipus iš automobilio.
Žodis, dėl kurio kyla visas ginčas
Vilniaus vietinės rinkliavos už naudojimąsi automobilių stovėjimo vietomis nuostatuose yra žodis, kurio dauguma vairuotojų niekada neskaitė, bet su jo padariniais susidūrė daugelis. Sumokėti reikia „nedelsiant“, tai yra iškart, kai tik automobilis sustojo. Jokio lengvatinio laikotarpio, jokios „toleravimo ribos“ nuostatai nenumato.
Popieriuje tai atrodo logiška: atvažiavai – mokėk. Gatvėje atrodo kitaip. Programėlė kartkartėmis atsinaujina arba tiesiog užstringa. Ryšys gali streikuoti, o parkomatas – nepriimti kortelės. Vyresnio amžiaus žmogus, mokantis SMS žinute, zonos kodą surenka tik iš trečio karto, nes skaitmenys ant ženklo smulkūs, o akiniai liko namie. Atvykėlis iš kito rajono stovi vidury šaligatvio sutrikęs ir nesupranta, kokią programėlę jam apskritai reikia atsisiųsti.
„Pats ne kartą mačiau, kaip žmonės blaškosi ieškodami būdo sumokėti, – sako V. Sadauskas. – Tokią akimirką žmogus nevengia mokesčio. Jis iš visų jėgų stengiasi sumokėti.“
V. Sadauskas, miesto taryboje atstovaujantis komitetui „Vilnius gali“, paskelbė siūlymą: nuostatuose įtvirtinti dešimt minučių, per kurias nesumokėtas stovėjimas nefiksuojamas kaip pažeidimas.
„Tai nėra nemokamas automobilio statymas. Tai trumpas laikas, kad žmogus ramiai, be papildomo streso, įvykdytų savo pareigą ir sumokėtų. Iki tos akimirkos mokesčio nesumokėjimas neturi būti fiksuojamas kaip pažeidimas“, – aiškina teisininkas.
„Mokestis už automobilio statymą negali priminti loterijos: ar spėsiu sumokėti, ar mane anksčiau nubaus?“ – sako V. Sadauskas.
Bauda – devyniasdešimt šeši eurai
Kad suprastume, kodėl dėl dešimties minučių laužomos ietys, reikia pažvelgti į kainą.
Nuo praėjusių metų liepos 1 dienos sostinėje galioja tokie įkainiai. Brangiausia zona – mėlynoji: 3,50 euro už pirmą valandą ir 4 eurai už kiekvieną kitą, be to, visą parą ir visas septynias savaitės dienas, įskaitant sekmadienį. Raudonoji zona kainuoja 2,50 euro už valandą ir galioja nuo 8 iki 22 valandos, nuo pirmadienio iki šeštadienio. Geltonoji atsieina 1 eurą už valandą, darbo dienomis nuo 8 iki 20 valandos. Žalioji – 50 centų, darbo dienomis nuo 8 iki 18 valandos. Pigiausia, baltoji, kainuoja 20 centų.
Šiuos skaičius verta pritaikyti įprastai eilinio žmogaus dienai. Atvažiuoti į polikliniką centre, prasėdėti eilėje ir grįžti po pustrečios valandos reiškia mėlynojoje zonoje palikti devynis su puse euro.
Nenuostabu, kad dėl to socialiniuose tinkluose reguliariai įsiplieskia diskusijos. Jei už stovėjimą nesumokama, JUDU skiria kažką panašaus į baudą, nors oficialiai tai nėra bauda įprasta žodžio prasme – tai „rinkliava už nesumokėtą rinkliavą“. Ji skaičiuojama paprastai: zonos valandinis tarifas dauginamas iš 24 valandų. Keturi eurai, padauginti iš dvidešimt keturių, – devyniasdešimt šeši. Būtent tiek priskaičiuojama žmogui, palikusiam automobilį mėlynojoje zonoje ir nespėjusiam susimokėti. Raudonojoje zonoje ši suma siekia 35 eurus, geltonojoje – 12, o žaliojoje ir baltojoje – po 5.
Sumokėti privaloma per septynias paras. Jei žmogus nesumoka, byla perduodama savivaldybei, o ten jo laukia jau administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą: nuo 20 iki 40 eurų, o pakartotinio pažeidimo atveju – nuo 40 iki 100.
Susidaro paradoksali situacija: pareigingas miestietis, skubantis susitvarkyti reikalus ir sumokantis JUDU per savaitę, atiduoda devyniasdešimt šešis eurus. O tas, kuris kvitą tiesiog ignoravo, galiausiai gali atsipirkti vos dvidešimčia. Už tą patį. Šį prieštaravimą šalies žiniasklaida nagrinėjo jau ne kartą, tačiau aiškaus paaiškinimo, kodėl sąžiningumas kainuoja brangiau, iki šiol nėra.
V. Sadauskas tai formuluoja švelniau: „Niekas nesako, kad mokestis miestui nereikalingas – žinoma, reikalingas. Jis padeda reguliuoti transporto srautus, skatina nepalikti automobilio vienoje vietoje visai dienai. Bet mokestis yra eismo reguliavimo priemonė, o ne gudrus būdas miestui užsidirbti iš to, kad žmogus nespėjo ar suklydo.“
Kaip iki to priėjome?
Verta priminti, iš kur atsirado visa ši sistema, nes ji miestui nenukrito iš karto.
Mokamas stovėjimas Vilniuje atsirado ne dėl pinigų, o dėl to, kad centre apskritai būtų sunku pasistatyti automobilį. Logika buvo paprasta ir, reikia pripažinti, sveika: kai laisva lieka viena vieta iš dešimties, vairuotojas suka ratus, degina benziną ir kuria papildomą srautą siaurose gatvėse. Miesto eismo specialistai teisingu laiko apie 85 procentų automobilio statymo užimtumo rodiklį, kai viena ar dvi vietos kvartale visada laisvos. Kaina keliama tol, kol nusistovi ši proporcija.
Taip ir buvo daroma. Tarifai buvo keliami ne kartą, brangios zonos plečiamos, o prieš kelerius metus centre automobilio statymas tapo mokamas ir savaitgaliais.
Bėda ta, kad niekas nė karto neperskaičiavo, kiek tuo pat metu išaugo bausmės už nesumokėjimą tarifas. Tarifas išaugo, o rinkliava už nesumokėtą stovėjimą susieta su tarifu tiesiogiai – dauginant iš paros. Išėjo taip, kad kartu su valandos kaina automatiškai augo ir klaidos kaina. Mėlynojoje zonoje ji pasiekė devyniasdešimt šešis eurus, be to, išaugo tyliai, be atskiro svarstymo, kaip šalutinis aritmetikos rezultatas.
Argumentai dėl kontrolės sudėtingumo
Kai prabylama apie dešimt minučių, pirmasis miesto valdžios argumentas paprastai būna techninis: kaip tai administruoti? Kontrolierius juk negali stovėti prie automobilio ir laukti.
V. Sadauskas šį argumentą numatė. Ir atsako į jį taip: Vilnius įsigijo automobilių su skenavimo įranga. Toks automobilis pervažiuoja gatvę, nuskaito valstybinius numerius, o po dešimties minučių ramiai grįžta ir pervažiuoja dar kartą. Techniškai čia nėra nieko neįmanomo.
„Priemonių tam yra, – sako jis. – Piktybiškus pažeidėjus reikia bausti. Bet laikyti pažeidėjais visų iš eilės nevertėtų.“ Teisininkas remiasi ir kaimynų patirtimi. Jo teigimu, daugelyje miestų tokia ar kitokia toleravimo riba egzistuoja. Pavyzdžiui, Rygoje bauda iškart neišrašoma, o Varšuvoje atvykimą į Senamiestį stengiamasi verčiau skatinti, nes tai naudinga verslui ir gyvai miesto aplinkai. Vilnius, kuriame ir taip brangiausias automobilių statymas regione, be to, mokamas stovėjimas savaitgaliais, eina kita kryptimi.
„Miestas – ne privati aikštelė, – sako V. Sadauskas. – Jis turi reguliuoti transporto srautus. O užsiimti čia komercija – jau kai kas visiškai kita.“
V. Sadausko siūlymas netrukus pasieks miesto tarybos stalą. Ar jam bus pritarta, paaiškės artimiausiu metu, o mes ir toliau stebėsime įvykių eigą.
Jolanta DOVLIAŠEVIČ
Beje…
Programėlės „m.Ticket“ ir „m.Parking“ bus panaikintos. Jas pakeis JUDU
Vilniuje pradėjo veikti nauja bendra platforma JUDU, jungianti viešojo transporto bilietų pirkimą, mokėjimą už automobilio statymą ir kelionių planavimą. Senas programėles miestas pamažu panaikins.
Vilniaus mero Valdo Benkunsko teigimu, šiandien kuriama daugybė programėlių, todėl žmonėms natūraliai kyla poreikis atsijoti tai, kas nereikalinga, kad naudotis paslaugomis būtų patogu ilgą laiką. Miesto judumo, transporto ir automobilių stovėjimo srityje veikė net kelios ilgus metus gyvavusios programėlės, o pagrindinis JUDU tikslas – viską sujungti į vieną sistemą.
Naujoje programėlėje naudotojai gali pirkti ir aktyvinti viešojo transporto bilietus, planuoti maršrutus atsižvelgdami į realaus laiko eismo duomenis, mokėti už automobilio statymą vietinės rinkliavos zonose ir aikštelėse, kurias valdo JUDU, taip pat nusibrėžti dviračių maršrutus. Dviračių kelionių planavimo funkcija bus toliau tobulinama, plečiantis miesto dviračių infrastruktūrai.
JUDU vadovė Loreta Levulytė-Staškevičienė programėlę pavadino viena technologiškai pažangiausių Europoje: jos kūrimas užtruko apie dvejus metus ir kainavo maždaug 100 tūkst. eurų. Apie 70 proc. darbų atlikta pačios įmonės jėgomis, o likusiai 30 proc. daliai – programėlei testuoti ir vertinti – buvo pasitelkti išorės partneriai.
Programėlių „m.Ticket“ ir „m.Parking“ veikimą planuojama nutraukti spalio pabaigoje – tuomet visiems naudotojams bus pasiūlyta pereiti į bendrą JUDU platformą. Viešojo transporto bilietus bus galima pirkti be minimalios krepšelio sumos, o vairuotojai galės vienu metu valdyti kelių automobilių stovėjimą, gauti priminimus apie besibaigiantį laiką ir informaciją apie užfiksuotus pažeidimus. Atsiskaityti bus galima ir per „Google Pay“ bei „Apple Pay“.“
Programėlė pradėjo veikti liepos pradžioje, dabar ja naudojasi apie 68 tūkst. žmonių, o iki spalio pabaigos naudotojų skaičius turėtų išaugti maždaug iki 150 tūkstančių.
***
„Žaliosios zonos“ spąstai
Vilniaus automobilių statymo sistemoje yra dar vieni spąstai – vietos su ribotu stovėjimo laiku ir kartoniniai laikrodukai, kuriuos priklauso dėti po priekiniu stiklu. Tokių vietų mieste nemažai: apie septynis šimtus – su penkiolikos minučių apribojimu ir dar šimtas trisdešimt – su dviejų valandų. Sugalvotos jos ne veltui.
Prie poliklinikų, įstaigų, parduotuvių, kur žmonės užsuka ketvirčiui valandos, automobiliai kitaip stovėtų paromis, jei nebūtų apribojimo. Vairuotojas privalo pažymėti atvykimo laiką kartoniniu disku, ir šis reikalavimas įrašytas į Kelių eismo taisykles. Nepadėjai laikroduko – gauk nuo trisdešimties iki devyniasdešimties eurų nuobaudą už tai, kad popierinis skritulys liko daiktadėžėje. Ir tokių istorijų – gausybė. Aiškinamės teisinius niuansus.
„Mačiau patvirtinimą telefone“
„Kodėl sumokėjus už automobilių statymą Vilniuje tai neapsaugo nuo baudos?“ – su tokiu klausimu į redakciją kreipėsi skaitytoja, kuriai buvo išrašyta bauda, nors už automobilių statymą ji sumokėjo ir stovėjo ne ilgiau, nei nurodyta ženkle.
Inga atvežė savo 74 metų mamą į polikliniką Vilniaus centre. Mamai sunku vaikščioti, todėl automobilis – vienintelis judėjimo būdas. Prie įėjimo Inga pamatė ženklą „Žalioji zona“ ir, kaip sąžininga vairuotoja, iškart atvėrė programėlę. Ji pasirinko zoną, įvedė numerį ir sumokėjo 1 eurą už dvi valandas – su atsarga eilei pas gydytoją.
Grįžusi po pusantros valandos, ji rado inspektorių, išrašantį jai 40 eurų baudą. Pasirodo, jei išeidamas iš automobilio vairuotojas nepadėjo po priekiniu stiklu specialaus popierinio laikroduko su pažymėtu automobilių statymo pradžios laiku, tikrintojas turi visą teisę išrašyti baudą.
„Parodžiau inspektoriui mokėjimą savo telefono ekrane, bet baudą jis vis tiek išrašė, nes neturėjau specialaus laikroduko ir tikrintojui nebuvo aišku, kaip seniai čia stoviu. Paskambinau į bendrovę JUDU, ir jie patvirtino, kad mokėjimą mato, bet nieko negali padaryti – įstatymas yra įstatymas ir jis galioja nuo 2023 metų. Tai absurdas! Sistema žino, kad sumokėjau, bet baudžia mane už kartono gabalo nebuvimą“, – piktinasi Inga.
Inga bandė apskųsti baudą, bet oficialus kontrolės tarnybos atsakymas buvo trumpas: elektroninio mokėjimo faktas nepanaikina pareigos laikytis kelio ženklų, ribojančių stovėjimo laiką, reikalavimų.
Apie Kelių eismo taisyklių pataisas daugelis nežino
Rengdami šią medžiagą, atlikome nedidelį tyrimą – apklausėme skirtingos vairavimo patirties turinčius vairuotojus. Rezultatas nustebino: dauguma žmonių ne tik nenaudoja automobilių statymo diskų, bet ir pirmą kartą girdi, kad juos reikia dėti po stiklu. Ši taisyklė Lietuvoje galioja jau trečius metus, ir nors Kelių eismo taisyklių išmanymas yra tiesioginė kiekvieno vairuotojo pareiga, tokio masinio nežinojimo esama dėl kelių priežasčių.
Pirma, įvyko savotiškas skaitmeninis nesusipratimas: pastaraisiais metais Vilnius taip sėkmingai pripratino gyventojus prie mobiliųjų programėlių, kad fizinis praėjusio amžiaus atributas vairuotojui atrodo perteklinis. Įpratome, kad išmanusis telefonas – universalus raktas, ir pasąmonėje tikimės, jog sistema pati „susitars“ su inspektoriumi. Antra, miesto vizualinė komunikacija šiuo klausimu pasirodė silpnesnė už baudžiamąją sistemą. Informaciniai stendai prie poliklinikų ir mokyklų akcentuoja „nemokamas minutes“, bet beveik neįspėja apie popierinio laiko žymeklio būtinybę. Susidarė paradoksali padėtis: miestas diegia aukštąsias technologijas, bet palieka kritiškai svarbią teisinę spragą, paremtą kartono gabalu po stiklu. Žmonės nežino šios taisyklės ne dėl tingumo, o todėl, kad ji atrodo nelogiška išmaniųjų miestų epochoje. Būtent šioje logikos ir formalumo sandūroje kas mėnesį išrašoma šimtai baudų.
Kai baudą pavyko panaikinti
Kita mūsų skaitytoja Janina visiškai tokioje pačioje situacijoje sugebėjo išvengti baudos. Jos istorija labai panaši į Ingos. Tas pats miesto centras, ta pati žalioji zona, tos pačios apmokėtos dvi valandos prie poliklinikos ir net mamos amžius maždaug toks pat. Skirtumas tas, kad Janina tą pačią dieną raštu kreipėsi į bendrovę JUDU, argumentuodama, jog už automobilių statymo organizavimą atsakingi asmenys, prieš išrašydami baudą, turėjo patikrinti, ar sumokėta, ir nebausti sąžiningo piliečio. Baudą galiausiai panaikino tik todėl, kad tai buvo pirmas jos pažeidimas, bet ateityje, įspėjo, nuolaidų nebus. Ir patarė atidžiai išnagrinėti Kelių eismo taisyklių 149 punktą.
Po šios istorijos skaitytoja atidžiai perskaitė taisyklių pakeitimus ir net pasiteiravo pažįstamų vairavimo mokykloje, ar jaunimas apie juos žino – juk jų laukia egzaminas. Instruktorius patikino, kad mokiniai taisykles išmano: mokant būtinai atkreipiamas dėmesys į tokius ženklus. O štai tie, kurie egzaminą išlaikė seniai, apie naujoves dažnai net nežino, todėl ir sulaukia baudų.
Kodėl sumokėjimas – ne argumentas?
Pagrindinė Ingos, Janinos ir šimtų kitų baudų sulaukiančių vairuotojų problema – dviejų skirtingų sąvokų sumaišymas: „mokama zona“ ir „riboto laiko zona“, paaiškino savivaldybėje. Ir net jei tai „žalioji zona“, kur automobilių statymas mokamas, pirmenybę turi laiko apribojimo ženklas.
„Prie gydymo ir švietimo įstaigų, valstybės įstaigų, Senamiestyje ir kitose sostinės vietose įrengta daugiau kaip 500 vietų su automobilių statymo laiko apribojimu, kur automobilį galima nemokamai palikti nuo 15 minučių iki 2 valandų. Palikti transporto priemonę ženkle nurodytam laikui vairuotojai gali tik tada, kai už priekinio stiklo matomoje vietoje jie paliko specialiai tam skirtą automobilių statymo diską arba tiesiog ranka ant popieriaus užrašytą automobilio statymo pradžios laiką“, – sakė savivaldybėje.
Pagal Kelių eismo taisykles, pareiga informuoti apie automobilio statymo pradžios laiką tenka vairuotojui. Nėra informacijos apie atvykimo laiką po stiklu – inspektorius fiksuoja pažeidimą. Inspektorius neprivalo tikrinti mokėjimų duomenų bazės, kad sužinotų, kada atvykote. Miestas nori, kad automobiliai ten nestovėtų valandų valandas ir atlaisvintų vietas naujiems pacientams. Jei ženkle parašyta „30 min.“, stovėti ten galite tik 30 minučių. Net jei programėlėje sumokėsite už 5 valandas, po 31 minutės tapsite pažeidėju.
Laikroduką galima nusipirkti knygyne, bet įstatymas leidžia tiesiog užsirašyti laiką ant popieriaus lapo ranka. Svarbiausia, kad tai būtų aiškiai matoma.
O kaip kitose šalyse?
Automobilių stovėjimo diskų sistema – ne lietuvių išradimas, o visoje Europoje taikomas standartas, atsiradęs dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje (pirmą kartą – Paryžiuje). Štai kokia tvarka galioja kitose šalyse.
Vokietija (Parkscheibe) – šalis, kurioje galioja bene griežčiausia stovėjimo diskų tvarka. Jei automobilį paliekate ženklo su „laikroduku“ galiojimo zonoje, diską privalote padėti matomoje vietoje. Ranka užrašytas lapelis, priešingai nei Lietuvoje, čia netinka – diskas privalo būti mėlynos spalvos, nustatyto dydžio (11 × 15 cm) ir su aiškiu šriftu. Tiesa, vairuotojams leidžiama atvykimo laiką suapvalinti iki artimiausios pusvalandžio padalos: atvykus 10.05 val., ant disko galima nustatyti 10.30 val. Bauda už taisyklių nesilaikymą siekia nuo 10 iki 40 eurų. O bandymas tiesiog „persukti“ diską neišvažiavus iš vietos, kad būtų pratęstas laikas, laikomas apgaule ir baudžiamas dar griežčiau.
Estija (Parkimiskell). Mūsų kaimynai – vieni skaitmeniškiausių pasaulyje, bet laikrodukai ten vis dar naudojami. Automobilio statymo pradžios laiką būtina žymėti ribojamose zonose, pavyzdžiui, prie prekybos centrų ar Talino centre. Estijoje kai kurios šiuolaikinės automobilio statymo programėlės jau moka perduoti duomenis apie sesijos pradžią kontrolieriui taip, kad diskas nereikalingas. Bet jei stovite nemokamo limito ribose, pavyzdžiui, pirmąsias 15 minučių mieste, diskas vis tiek turi būti po stiklu.
Skandinavijos šalys (Švedija, Danija, Norvegija). Čia nuėjo toliausiai ir įteisino elektroninį automobilio statymo diską – nedidelį įtaisą, klijuojamą ant priekinio stiklo iš vidaus. Jame yra judesio jutiklis: kai tik automobilis sustoja, įtaisas pats fiksuoja laiką ir rodo jį ekrane. Tai apsaugo vairuotoją nuo užmaršumo. Danijoje tokie įtaisai stovi bene kiekviename automobilyje.
Prancūzija ir Italija (Zone Bleue). Šiose šalyse yra „mėlynosios zonos“ (Zone Bleue / Zona Disco). Automobilio statymas jose nemokamas, bet tik turint diską. Italijoje diskas dažnai vadinamas Disco Orario. Turistiniuose miestuose, pavyzdžiui, Florencijoje ar Romoje, taisyklės gali keistis priklausomai nuo savaitės dienos ar paros meto, todėl diskas – vienintelis būdas policijai suprasti, ar „neįsigyvenote“ šioje deficitinėje vietoje visai dienai.
Europoje pastebima tendencija pereiti prie elektroninių diskų, tvirtinamų ant stiklo. Tai galėtų tapti sprendimu ir Vilniui: vairuotojui nereikia nieko sukioti ar rašyti ant lapelių, o inspektorius iškart mato laiką ekrane.
Jolanta DOVLIAŠEVIČ
Beje…
Kaip netapti sistemos auka
Kad jūsų kelionė į polikliniką ar mokyklą nepabrangtų 40–90 eurų, laikykitės šių taisyklių.
* Žiūrėkite į mėlynus ženklus. Jei po ženklu „P“ (parkavimas) yra lentelė su laiko nuoroda (pavyzdžiui, 15 min., 2 h), neskubėkite mokėti už stovėjimą.
* Užfiksuokite laiką. Iškart sustoję padėkite po priekiniu stiklu diską arba lapelį su užrašu „Atvykimo laikas – 10.15“.
* Nepermokėkite už laiką. Riboto laiko zonose automobilio statymas nurodytu laikotarpiu dažnai nemokamas. Mokėti per programėlę reikia tik tuo atveju, jei esate tikri, kad Kelių eismo taisyklės leidžia ten stovėti ilgiau (išnagrinėkite papildomas lenteles). Dažniausiai, jei reikia stovėti ilgiau, privalote perstatyti automobilį į vietą, kur tokio apribojimo nėra.