Edita Kavaliauskienė: Antakalnis vertingas tuo, ką turime išsaugoti
Kiekvieno sostinės mikrorajono gyventojams rūpi jų aplinka, problemos ir ateitis, tačiau bendruomenės gyvenimas neapsiriboja renginiais ar gražiomis iniciatyvomis. Kai kur atsiranda žmonių, kurie ne tik atliepia gyventojų poreikius ar gyvina savo mikrorajoną, bet ir gina viešąjį interesą. Vienas tokių pavyzdžių – Antakalnis.
„Norėčiau, kad rajonas išsaugotų savo gamtinį ir istorinį savitumą, o žmonės jaustųsi ne tik jo gyventojais, bet ir tais, kurie gali bei nori prisidėti prie jo ateities“, – sako asociacijos Antakalniečių bendruomenė pirmininkė Edita Kavaliauskienė. Su ja kalbamės apie Antakalnio ypatumus, bendruomenės gyvenimą ir tai, kodėl net akivaizdžias vietos bėdas išspręsti – ne pati lengviausia užduotis.
– Edita, koks jūsų asmeninis santykis su Antakalniu? Ar čia augote nuo mažumės?
– Esu penktos kartos vilnietė, taigi Antakalnis man – ne tik gyvenamoji vieta ar rajonas žemėlapyje. Čia susipina mano šeimos istorija, asmeniniai prisiminimai ir dabartinis gyvenimas. Kai ilgai gyveni mieste, jo vietos tampa tarsi tavo paties biografijos dalimi.
Pastaraisiais metais daugiausia mano prisiminimų susiję su Sapiegų parku – čia vyksta ir mano bendruomeninė veikla. Todėl į parką žvelgiu ne vien kaip lankytoja – jaučiu atsakomybę už tai, koks jis bus ateityje.
– Jeigu lygintumėte praeitį su šiandiena, ar Antakalnio veidas – stipriai pasikeitęs?
– Pasikeitė, ir, sakyčiau, ne visai į tą pusę, į kurią norėčiau. Savaitgaliais matau automobilių virtines, paliekančias miestą. Galbūt žmonėms labiau rūpi aplinka, kurioje leidžia laisvalaikį, o ne vieta, kurioje gyvena kasdien. Man kartais pritrūksta stipresnio jų ryšio su savo miestu.
Šiandien siūloma labai daug renginių. Anksčiau, kai pasirinkimas buvo siauresnis, labiau jausdavome poreikį patys ieškoti bendraminčių ir kurti ką nors savito. Bendruomenė gimsta ne vien tada, kai žmonės susirenka į suorganizuotą renginį, bet ir tada, kai patys imasi iniciatyvos ir prisiima atsakomybę už tai, kas vyksta aplinkui.
– Kuo, jūsų akimis, Antakalnis išsiskiria iš kitų miesto dalių?
– Kad ir kaip norėtume Antakalnį matyti kitokį, pirmiausia jis yra gyvenamasis, arba, kaip įprasta sakyti, miegamasis rajonas. Tačiau gamtos kaimynystė – Neris, kalvos, miškai ir ežerai – suteikia jam savitą charakterį. Čia galima pasivaikščioti upės pakrante, leistis į žygį kalvomis, o Kairėnų, Dvarčionių ar Tapelių kryptimis – pagrybauti ar pauogauti.
Antakalnis turtingas ir savo istorija, nors jo medinis paveldas pamažu nyksta. Čia turime istorines kapines, senąsias vilas. O visai neseniai Antakalnis praturtėjo nauju kultūros židiniu – atgimusiais Sapiegų rūmais.
– Ar mikrorajonas ilgainiui keičiasi, ar vis dėlto išsaugo savo unikalumą?
– Antakalnio aplinka keičiasi. Mieste sodinama daug augalų, tačiau ne visada pasirūpinama jų priežiūra, todėl dalis jų neišgyvena. Stebiu, kaip vietoj senųjų medinių namų iškyla daugiabučių. Suprantu, kad miestas negali sustingti laike, tačiau norėtųsi, kad plėtra vyktų atsakingiau, išsaugant tai, kas kuria Antakalnio savitumą, – želdynus, medinę architektūrą, gamtą ir istorinę atmintį.
Kita vertus, yra ir kuo pasidžiaugti. Antakalniečių iniciatyva pavyko išsaugoti taką palei Nerį nuo Šilo tilto Valakampių link ir neleisti šios pakrantės užstatyti. Tai įrodymas, kad verta ginti viešąsias erdves.
Antakalnio tapatybę stipriai formavo ir jo gyventojai. Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio čia kūrėsi gydymo įstaigos, apsigyveno daug medikų, dailininkų, rašytojų, kompozitorių. Jie paliko savitą pėdsaką rajono istorijoje.
Man Antakalnio savitumas – tai gamtos, istorijos ir žmonių dermė. Norėtųsi, kad ji nebūtų paaukota dėl vis tankesnio užstatymo. Juk Antakalnis vertingas ne vien tuo, ką jame galima pastatyti, bet pirmiausia tuo, ką turime išsaugoti.
– Kokias Antakalnio vietas išskirtumėte kaip patraukliausias, masinančias mikrorajono gyventojus?
– Be abejo, turime savo perlą – jau minėtą Sapiegų parką. Prisimenu laikus, kai į jį galėdavome tik pavydžiai žiūrėti pro tvoros grotas. Šiandien galime laisvai juo naudotis, turime ir atkurtus Sapiegų rūmus. Tačiau, mano nuomone, parko priežiūrai vis dar skiriama per mažai dėmesio.
Pirmiausia reikėtų patogių takų, kad po lietaus nereikėtų bristi per balas. Skaudu matyti, kaip lapus renkantis traktoriukas manevruoja tarp senųjų medžių, važinėja per jų šaknų zonas. Juk seni medžiai – ne tik parko puošmena, bet ir jo gyvybė. Nerimą kelia ir tai, kad parke vis dar gausu automobilių stovėjimo vietų, skirtų pastatų nuomininkams, o automobiliai teberieda alėjomis.
Sapiegų parkas – kur kas daugiau nei graži vieta pasivaikščioti. Tai istorinė erdvė, gamtos prieglobstis ir kasdienio gyvenimo dalis. Norėtųsi, kad jis būtų ne tik atkuriamas ir reprezentuojamas, bet ir tinkamai prižiūrimas.
– Ar jūsų bendruomenės namai ir yra įsikūrę Sapiegų parke?
– Labai norėčiau, kad šis jūsų ištartas pavadinimas – „bendruomenės namai“ – taptų tikrove. Deja, šiuo metu bendruomenės namų Sapiegų parke neturime. Man bendruomenės namai – tai vieta, kurioje gyventojų idėjos virsta konkrečiais darbais. Nebūtina didelė ar prabangi erdvė – svarbiausia, kad ji būtų prieinama ir atvira.
Ne kartą prašėme savivaldybės skirti bent vieną iš dviejų Antakalnio seniūnijos salių ir nedidelį kambarį bendruomenės veiklai. Norėtume čia sukurti tikrą kultūros židinį, kuriame žmonės ne tik klausytųsi koncertų, bet ir patys kurtų, repetuotų, įgyvendintų savo idėjas.
Antakalnis jau yra netekęs svarbių kultūrinių erdvių – „Neries“ kino teatro ir kino studijos. Kai tokių vietų nelieka, rajonas praranda dalį savo kultūrinės atminties. Todėl norėtųsi, kad išlikusios erdvės tarnautų ne vien administracinėms funkcijoms, bet ir gyvam kultūriniam gyvenimui.
– Kaip manote, šiandien Antakalnyje pakanka erdvių, kuriose gyventojai galėtų patys kurti?
– Tikrai ne. Prieš kelerius metus menininkus sėkmingai telkusi Antakalnio galerija buvo uždaryta, nes nesulaukė miesto palaikymo.
Patalpos labai praverstų ir mūsų bendruomenei. Šiuo metu erdvėmis dalijamės su įvairiais miesto kolektyvais, todėl kartais kyla interesų konfliktų. Vietos bendruomenei skiriamos vos kelios vakarinės valandos, kurių nepakanka veiklai plėtoti.
Bendruomenės namai nėra vien patalpos susirinkimams. Būtų prasminga ne tik skirti tinkamas patalpas, bet ir numatyti bent dalinį administracinį finansavimą, pavyzdžiui, pusę etato bendruomenės namų administratoriui. Šiandien bendruomeninę veiklą dažniausiai organizuoja žmonės, turintys savo darbus. Viską daryti vien laisvalaikiu ilgainiui tampa per didele našta.
– Nepaisant jūsų minimų iššūkių, kokiais įgyvendintais darbais ar pasiekimais galite pasidžiaugti?
– Kai Antakalnyje atsiranda žmonių, norinčių imtis kultūrinių ar kitokių iniciatyvų, bendruomenė yra pasirengusi padėti jas įgyvendinti. Būtent taip gimė ne viena mūsų idėja.
Pavyzdžiui, kartu su iniciatyviais gyventojais sukūrėme mobiliuosius informacinius stendus apie Rašytojų namą (Antakalnio g. 8), Antakalnio tiltus, transporto istoriją ir Sapiegų parko žaliuosius gyventojus. Pasodinome iš senosios parko liepos sėklų išaugintas jos „dukras“, įamžinome menininko Lino Budrio kūrybą dokumentiniame filme.
Skatiname ir fizinį aktyvumą: organizuojame treniruotes, žygius, kuriame vaizdo įrašus internetui. Viena mūsų šiaurietiškojo ėjimo su lazdomis pamokėlė sulaukė net 42 tūkstančių peržiūrų.
– Koks buvo jūsų kelias Antakalniečių bendruomenėje, kol tapote jos pirmininke?
– Apie 2008 metus, kai vaikai jau buvo pasirinkę savo gyvenimo kelius, atsirado daugiau laisvo laiko ir norėjosi jį prasmingai išnaudoti. Taip ir atėjau į Antakalniečių bendruomenę. Susiklostė ir palankios aplinkybės: Antakalnio seniūnija buvo perkelta į Sapiegų parką, o kartu su ja – ir mūsų bendruomenė. Buvome arti žmonių, kasdienių jų rūpesčių ir idėjų.
Nuo 2008 metų buvau bendruomenės tarybos narė, o 2019-aisiais tapau pirmininke. Ši veikla leido įsitikinti, kiek daug gali nuveikti žmonės, susivieniję dėl bendro tikslo, ir išmokė kantrybės.
Vienas didžiausių iššūkių, tapus pirmininke, buvo kova už Sapiegų parką. Pavyko jį apginti nuo planuoto barokinio pertvarkymo, kuris būtų reiškęs senųjų medžių kirtimą. Tuomet susivienijo ne tik antakalniečiai, bet ir kitų Vilniaus rajonų gyventojai.
Vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems sunku kopti į kalvas ar ilgai vaikščioti Neries pakrante, parkas gali būti viena iš nedaugelio vietų, kur galima pasėdėti pavėsyje, pabendrauti ir pasidžiaugti gamta. Seni medžiai ir žaluma tiesiogiai veikia mūsų gyvenimo kokybę.
Ši patirtis parodė, kad bendruomenės veikla – pirmiausia atsakomybė už vietą, kurioje gyvename, jos istoriją, gamtą ir žmones. Ne visada pavyksta pasiekti norimų rezultatų, tačiau tylint ir nieko nedarant jų pasiekti tikrai nepavyks.
Pirmininkės darbas atima daug laiko, tačiau suteikia ir prasmės. Deja, bandydami spręsti kai kuriuos savo mikrorajono klausimus, dažniausiai pralaimime.
– Ar galite pateikti pavyzdžių, kai vis dėlto tenka stipriau nusivilti?
– Pati Antakalniečių bendruomenė susikūrė 2005 metais, siekdama išreikšti gyventojų poziciją dėl mikrorajono infrastruktūros ir užstatymo tankinimo. Per tuos metus parengėme nemažai raštų, konsultavomės su specialistais, skyrėme daug laisvo laiko, tačiau ten, kur nenorėjome matyti naujų daugiaaukščių, jie vis tiek iškilo. Tai kelia ne tik nusivylimą, bet ir klausimą, kiek iš tikrųjų gyventojai gali paveikti savo aplinkos pokyčius.
Tankėjantis užstatymas nėra vien architektūrinė problema: daugėja transporto, o žaliosioms erdvėms tenka vis mažiau dėmesio.
Vienas didžiausių antakalniečių skaudulių – tranzitinis eismas Antakalnio gatve. Dar sovietmečiu buvo planuojama nutiesti tiltą per Nerį, kuris sujungtų šią miesto dalį su Balsiais ties 14-uoju Nemenčinės plento kilometru. Taip pat buvo siūloma dalį automobilių srautų nukreipti nuo Valakampių tilto ir Antakalnio gatvės Naujosios Vilnios bei Balsių kryptimis. Tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti.
Daugelį metų problema iš esmės nesprendžiama, o šalia judrios Antakalnio gatvės gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė prastėja.
Ar siūlyčiau grįžti prie kadaise numatyto sprendimo? Manau, kad aklai vadovautis senaisiais planais nereikėtų, nes per kelis dešimtmečius pasikeitė ir miestas, ir gyventojų poreikiai. Tačiau būtina iš naujo įvertinti visą Antakalnio transporto situaciją ir ieškoti sprendimų, kurie sumažintų tranzitinį eismą, triukšmą ir taršą. Svarbiausia, kad šis klausimas nebūtų atidėliojamas dar dešimtmečius.
– Kokie šiandien yra esminiai jūsų bendruomenės tikslai ir kaip jų siekiate?
– Tikslai numatyti mūsų asociacijos įstatuose: skatinti pilietinės ir bendruomeniškos visuomenės kūrimąsi ir ugdymą; siekti savivaldos plėtojimo; prisidėti prie Antakalnio seniūnijos gyventojų ūkinių, socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimo; stebėti, kad nebūtų bloginama gyvenamoji aplinka.
Įgyvendinant šiuos tikslus labai norėtųsi konstruktyvesnio dialogo su savivaldybe. Mūsų bendruomenėje yra daug buvusių valstybės tarnautojų, kompetentingų specialistų. Mano galva, rengdama bet kokį projektą savivaldybė turėtų nuo pat pirmos dienos įtraukti bendruomenių atstovus. Kai projektą pamatome jau parengtą viešinti, ką nors pakeisti būna per vėlu.
Anksčiau bendruomenėje buvo iki 150 narių, tačiau supratau, kad formalus skaičius nieko nereiškia – svarbu, kad žmogus norėtų iš stebėtojo virsti kūrėju. Mes neteikiame paslaugų – bendruomeninis gyvenimas yra mainai: ne tik gauni, bet ir pats duodi.
– Kokias ryškiausias iniciatyvas pavyko ir pavyksta sėkmingai įgyvendinti?
– Antakalniečių bendruomenė turi kelias nuolatines veiklos kryptis: senjorų veiklą, sveikatingumo treniruotes, miesto daržininkystę ir kultūrinius, edukacinius bei aplinkosauginius projektus. Visų jų pagrindas bendras – noras, kad Antakalnis būtų ne tik gyvenamoji vieta, bet ir erdvė, kurioje žmonės susitinka, kuria ir jaučiasi reikalingi.
Senjorų bičiulystės vakaruose esame sulaukę daug žymių žmonių. Džiaugiuosi, kad išliko įrašų, kuriuose įamžinti poetas Algimantas Baltakis, Pauliaus Širvio žmona Birutė, poetas ir muziejininkas Alfonsas Pakėnas, parašęs prisiminimų knygą apie Paulių Širvį, ir kiti mūsų svečiai. Tokie susitikimai išsaugo gyvąją kultūros atmintį.
Senjorų iniciatyva kasmet liepos 6-ąją susiburiame giedoti Lietuvos himno kartu su viso pasaulio lietuviais – nedidelis sumanymas tapo tradicija.
Jau daugiau kaip dešimtmetį su Antakalnio atviru jaunimo centru ir mokyklų bendruomenėmis rengiame kalėdinę šventę „Antakalniečiai antakalniečiams“.
Nuo 2019 metų pievoje prie šiltnamio Sapiegų parke kuriame aromaterapinį sodelį. Jame įrengti suoleliai su Antakalnyje gyvenusių poetų eilėraščių ištraukomis. Čia planuojame vasaros koncertus, poezijos skaitymus.
Organizuojame ir parodas, istorinių asmenybių pristatymus, žygius bei ekskursijas. Tarp mūsų projektų – „Vilkas keičia kailį“, „Keliaujančios antakalniečių parodos“ ir pasakojimai apie Rašytojų namo gyventojus. Šiais metais kartu su VšĮ „Meno galerija“ pradėjome organizuoti dokumentinių filmų peržiūras ir susitikimus su kūrėjais.
Mūsų tikslas – ne tik organizuoti renginius. Kuo daugiau žmonių pajus, kad gali ne tik dalyvauti, bet ir patys ką nors sukurti, tuo gyvesnė bus mūsų bendruomenė.
– Nemanote, kad gyvename vis labiau individualistinėje, ne bendruomeniškoje kultūroje?
– Bendruomenė nėra narių skaičius popieriuje. Tai gali būti ir dvidešimt, ir vos trys žmonės, kuriuos vienija bendras tikslas. Manau, kad versti žmones būti bendruomeniškais nereikia. Vieni iš prigimties yra individualistai, kiti į bendruomenę ateina tam tikrais gyvenimo etapais – tapę senjorais, netekę darbo ar ieškodami naujos veiklos ir bendraminčių.
Miesto bendruomenė skiriasi nuo kaimo. Kaime žmonės dažniausiai vieni kitus pažįsta, o Antakalnyje gyvena kelios dešimtys tūkstančių žmonių. Todėl mūsų tikslas nėra visus suburti į vieną organizaciją. Stengiamės aplinkiniams dovanoti tai, ką patys galime sukurti, ir taip paskatinti juos veikti savo aplinkoje – papuošti eglutę kieme, prižiūrėti gėlyną ar imtis kitos iniciatyvos.
Mūsų veiklos labiau pritraukia mūsų amžiaus ir vyresnius gyventojus, o Sapiegų parke įsikūrusi „Miesto laboratorija“ – jaunesnius antakalniečius. Vis dėlto norėtųsi daugiau pačių gyventojų iniciatyvų: pasiūlymų surengti ekskursiją ar papasakoti apie Antakalnyje gyvenusį žmogų, kurio darbai reikšmingi miestui ar šaliai.
Tačiau vien gyventojų entuziazmo nepakanka. Norėtųsi, kad savivaldybė labiau palaikytų bendruomenes ir nereikalautų dėl kiekvienos smulkmenos dalyvauti konkursuose ar rengti projektų. Pavyzdžiui, po audros sulūžus suoliukui, aromaterapiniam sodeliui ar pakrantės obelėlių sodui prireikus trąšų, tenka ieškoti rėmėjų arba rašyti projektus, nors viešųjų erdvių priežiūros poreikis yra nuolatinis, o finansavimas negarantuotas.
Bendruomeniškumo ateitį matau ne tame, kad organizacijos įtrauktų kuo daugiau žmonių, o tame, kad kiekvienas, norintis ką nors nuveikti dėl savo aplinkos, galėtų tai padaryti.
– Gyventojai buriasi ir į virtualias bendruomenes socialiniuose tinkluose. Ar jie pasiteisina, o gal kartais tik sukuria bendravimo įspūdį?
– Manau, kad socialiniai tinklai pirmiausia išsprendžia informacijos pasiekiamumo klausimą. Ir tik tiek. Jie leidžia greitai paskleisti žinią, pasidalyti idėjomis, tačiau savaime dar nesukuria bendruomenės.
Būdama viena iš mūsų bendruomenės interneto svetainės administratorių, kartais stebiu virtualius pokalbius ir kraipau galvą: iš kur žmonės randa laiko kalbėti apie nieką, ginčytis ir pyktis?
Kita vertus, pati domiuosi Gintauto Tiškaus sukurta grupe „Miesto planavimo diskusijos“, grupe „Vilniaus istorija“ ir kitomis, kurios praplečia akiratį.
Informacijos apsikeitimas dar nėra bendruomenė, o virtualus bendravimas tampa prasmingas tada, kai padeda žmonėms geriau suprasti vieniems kitus ir skatina veikti kartu.
Viktorija PETKEVIČIŪTĖ