Skaitmeniniai prietaisai stebi miegą ir aktyvumą, bet vaikų pratinti prie jų nereikėtų

Technologijos, internetas ir skaitmeniniai įrenginiai šiandien lydi mus kiekviename žingsnyje. Vos keliais ekrano prilietimais apmokame sąskaitas, užsisakome maisto ar drabužių, bendraujame ir sekame naujienas. Tam pakanka vien įprasto išmaniojo telefono, o kur dar kompiuteriai, išmanieji laikrodžiai ar navigacijos sistemos. Vis dėlto besaikis šių įrenginių naudojimas ir nuolatinis buvimas prie ekranų neretai perauga į tikrą priklausomybę.

Laikrodžiai sveikatos sargyboje

– Vibracija – nauja žinutė darbo susirašinėjime. Dar viena – laikas pakilti ir apeiti kambarį, nes per ilgai užsisėdėjau. Kol vaikštau, ekrane iššoka dar vienas pranešimas: pasirodo, šiąnakt prastai miegojau, nors jaučiuosi visai žvaliai. Taip savo patirtimi naudojantis išmaniuoju laikrodžiu dalijasi vilnietė Sabina.

Iš pradžių merginai patiko, kad laikrodis skaičiuoja jos fizinį aktyvumą, nes ji aktyviai bėgiojo. Ji nuolat tikrindavo aktyvumo rodiklius laikrodyje ir telefono programėlėje, žiūrėdavo, kiek žingsnių nuėjo ir kiek vandens išgėrė per dieną. Tačiau maždaug po pusantrų metų laikrodis pradėjo ją erzinti.

– Jei per dieną nenueidavau numatytų 10 tūkstančių žingsnių, vakare jausdavau susierzinimą, nepasitenkinimą savimi. Be to, laikrodis klastingai priminimais pranešdavo, kad šiandien tikslo nepasiekiau, – pasakoja mergina.

Sabinai nemalonumų kėlė ir pranešimai apie nakties miego kokybę. Konkrečiai, išmanusis laikrodis vis pranešdavo, kad jos gilaus miego fazė buvo trumpa.

– Ryte atsikeliu tarsi pailsėjusi, bet laikrodis rodo, kad energijos mažai, o miegas nebuvo gilus. Iš pradžių tikėjau laikrodžiu ir iki pietų jau pati pradėdavau jaustis pavargusi, be jėgų, juk aš „neišsimiegojau“, – pasakoja Sabina.

Nuolatinė rodiklių kontrolė ir su ja susijusi nervinė įtampa privertė merginą iš pradžių išjungti pranešimus ir naudoti laikrodį tik kaip aksesuarą arba pulso kontrolei bėgiojant. O vėliau ji visai atsisakė laikrodžio, mūvėdama jį tik treniruočių metu.

– Patikėkite, gyventi tapo šiek tiek ramiau, – pasidalijo Sabina.

Tik pagalbininkai

Viena pagrindinių išmaniojo laikrodžio funkcijų – pulso, miego, fizinio aktyvumo, moters ciklo ir kitų fizinės sveikatos rodiklių kontrolė. Viena vertus, priminimas, kad reikėtų nutraukti ilgą sėdėjimą ir bent kelis žingsnius apeiti kambarį, – geras būdas padidinti dienos aktyvumą. Kita vertus, laikrodis kartais gali labai blaškyti dėmesį, o kai kuriems žmonėms net sukelti nerimą, sustiprinti savo kūno suvokimo problemas, valgymo elgesio sutrikimus ir net apsėdimą fizine forma. Tai liudija mokslinio žurnalo „ScienceDirect“ paskelbto tyrimo rezultatai.

– Nerimą jaučiantiems žmonėms būdinga greitai susitelkti į smulkmenas, o nuo to vidinė įtampa tik auga. Išmaniojo laikrodžio siūlomas tikslų siekimas – žingsnių, treniruočių, pulso, sudegintų kalorijų ar išgerto vandens sekimas – sumaniai skatina dopamino („malonumo hormono“) išsiskyrimą. Pasiekęs net ir nedidelį tikslą, žmogus patiria trumpą euforijos pliūpsnį. Vis dėlto šis neuromediatorius lemia ir priklausomybės formavimąsi: ilgainiui priprantama prie kasdienių tikslų „uždarymo“ teikiamo pasitenkinimo, o jo negavus užplūsta nusivylimas, nerimas, prislėgtumas ir savigrauža.

Panašiai veikia ir kalorijų kontrolės funkcija. Nuolatinis sekimas, kiek energijos išeikvota ir kiek suvalgyta, anksčiau ar vėliau gali peraugti į obsesines mintis. Tai stiprina nerimą ar paaitrina jau esamus jo sutrikimus, didina nepasitenkinimą savo kūnu bei pakerta pasitikėjimą savimi.

„Svarbu visada prisiminti, kad išmanieji laikrodžiai, kaip ir kiti skaitmeniniai įrenginiai, tėra tik pagalbinės kasdienybės priemonės“, – pabrėžia psichologė Giedrė Milkevičė.

Neišleidžia iš rankų

Deja, priklausomybė nuo įvairių skaitmeninių prietaisų, ypač telefonų, šiandien paplito visame pasaulyje. Dabar mažai ką nustebina, kai dvejų ar trejų metų vaikas lengvai valdo mobilųjį telefoną ar planšetę. Be to, daugelis tėvų net didžiuojasi tuo. Tačiau specialistai teigia, kad tai gali tapti rimta problema ateityje, nes vis daugiau vaikų susiduria su sunkia priklausomybe nuo išmaniųjų telefonų.

Lietuvoje neseniai atliktas tyrimas parodė, kad iki 17 proc. visų šalies vaikų priklausomi nuo interneto, o tai neigiamai veikia tiek fizinę, tiek psichologinę sveikatą.

Vilnietis Darius praėjusiais metais sūnui nupirko išmanųjį telefoną prieš jam einant į pirmą klasę. Iki tol savo telefono berniukas neturėjo. Užteko metų, kad tėvai pastebėtų – sūnus telefono tiesiogine prasme nepaleidžia iš rankų, net kai juo nesinaudoja.

– Taip, mano septynerių metų sūnus, jei taip galima sakyti, turi priklausomybę nuo telefono. Ryte, vos atsikėlęs, pirmiausia griebiasi jo. Ribojame, stengiamės laikytis režimo, bet vaikas viską daro, ko prašome, tik tam, kad kuo greičiau leistume paimti telefoną. Jis puikiai žino, kad jei nepaklus, tai baigsis draudimu, o tai jam – blogiausia bausmė. Bet ir visiškai atimti telefono nenorime, nes tada jis skirsis nuo bendraamžių, kurie visi kaip vienas naudojasi telefonais. Jų pokalbių temos ir bendravimas daugiausia susiję su virtualiuoju pasauliu. Nenoriu, kad mano sūnus iškristų iš šios aplinkos ir nesuprastų, apie ką kalba ir kuo domisi jo draugai, – sako Darius.

Nemažai problemų

Technologijų era tikrai susijusi su rizikomis: šiuolaikiniai vaikai mokosi, bendrauja, valgo ir net miega laikydami rankose mobiliuosius telefonus. Kol kas medikai fiksuoja pavienius atvejus, kai tėvai, nepajėgiantys suvaldyti savo vaikų, kreipiasi pagalbos ir vaikams nustatoma priklausomybė. Tačiau statistikos, kiek vaikų kreipiasi pagalbos dėl skundų dėl skaitmeninės priklausomybės, mūsų šalyje nėra, nes tokia diagnozė šiuo metu nėra įtraukta į ligų klasifikaciją, todėl jos dokumentuose neregistruoja.

Telefono priklausomybę paprastai lydi įvairūs simptomai. Vaikas ima mažiau rūpintis savimi, prastėja higiena, dingsta įprastas dienos režimas. Kenčia ir sveikata: gadinasi akys, laikysena, kai kurie vaikai kenčia nuo nutukimo, kiti – nevalgo.

– Mūsų tyrimai parodė, kad yra rizika priaugti antsvorio, radome ryšį su daugybe somatinių skundų: vaikai skundžiasi skrandžio ir galvos skausmais, kuriuos dažnai sukelia per didelis ekrano naudojimas, – pasakoja Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorė ir tyrimų vadovė Roma Jusienė.

Neigiamas poveikis juntamas ir mokymuisi, mat vaikai praranda susidomėjimą bet kokiomis kitomis veiklomis. Psichologų teigimu, formuojantis priklausomybei vaikas neretai nutraukia socialinius ryšius ir visą laiką leidžia tinkle – virtualus bendravimas jam tampa patrauklesnis už gyvą. Dar vienas rimtas pavojaus signalas, turintis sukelti tėvams nerimą: vos paprašius padėti telefoną į šalį, kyla stiprus pyktis ar net isterijos priepuolis.

Yra ir teigiamų dalykų

Bet iš kur kyla ši skausminga aistra, galinti ateityje sukelti rimtų problemų?

– Vaikas su telefonu rankose tėvams yra labai patogus: jis netrukdo, yra tarsi neutralizuotas – nerėkia, nekaprizuoja, neužduoda klausimų ir nerodo emocijų, su kuriomis suaugusieji galbūt nenori ar nemoka susitvarkyti“, – pastebi psichologė G. Milkevičė.

Tačiau profesorius, psichologas Mykolas Simas Poškus pažymi, kad nėra visai tiesa sakyti, jog kompiuteriai ir išmanieji prietaisai vaikams daro tik žalą.

– Jei vaikas tiesiog beprasmiškai spokso į „TikTok“, tikrai galima tikėtis tik neigiamų pasekmių: gali susiformuoti iškreiptas savęs vaizdas, žemesnė savivertė ir potencialiai iškreiptas socialinių normų suvokimas visuomenėje. Tačiau jei vaikas žaidžia sudėtingus, intriguojančias istorijas pasakojančius žaidimus, jei tai leidžia jam užjausti skirtingų pažiūrų veikėjus, kompiuterinis žaidimas gali tapti gera patirtimi, – sako M. S. Poškus.

Atgal į realybę

Tenka pripažinti, kad šiuolaikinis vaikų auklėjimas yra glaudžiai susipynęs su technologijomis – taip šiandien gyvena milijonai šeimų. Atsaku į informacijos perteklių ir priklausomybę nuo ekranų tapo visame pasaulyje bei socialiniuose tinkluose išplitęs judėjimas „Auginame vaikus 90-ųjų dvasia“ (angl. Raising 90s kids). Šios iniciatyvos palaikytojai siekia sugrąžinti vaikams tikrą vaikystę ir gyvą ryšį. Tėvams siūloma prisiminti savo pačių patirtį: buvimą lauke bet kokiu oru, stalo žaidimus, slėpynes, krepšinį, futbolą, išvykas į kiną ir anuomet klestėjusią kiemo kultūrą.

– Tuomet vaikai mokėjo rasti veiklos patys – išbėgus į kiemą, tėvams atkrisdavo bet koks laisvalaikio organizavimo rūpestis. O nusipirkti ko nors užkandžiui, pasigaminti namie paprasto maisto (sumuštinį, kiaušinienę) nesudarydavo jokio vargo. Daugelis šių įgūdžių šiandien laikomi nebeaktualiais. Daugelis vaikų ištisas dienas neišeina į kiemą, nepažįsta kaimynų vaikų, o vietoj gyvų žaidimų renkasi žaidimų konsoles prie televizoriaus. Rezultatas – dabartinių vaikų infantilumas ir savarankiškumo stoka. O vaikai, augę prieš skaitmeninio amžiaus erą, labiau linkę rizikuoti ir priimti iššūkius. Jie turi geriau išlavintą vaizduotę, yra pasiruošę spręsti bendravimo problemas, konfliktus su bendraamžiais. Iš esmės kova už „offline’ą“ ir yra pagrindinis šiuolaikinių tėvų uždavinys, – sako psichologė G. Milkevičė.

Olga DIDŽIULIENĖ

Beje…

Kas yra nomofobija

Nomofobija – tai baimė likti be telefono arba priklausomybė nuo jo, kai žmogus negali normaliai funkcionuoti, jei gadžetas jam neprieinamas. Žodis kilęs iš anglų kalbos junginio no mobile phone phobia – „baimė be mobiliojo telefono“. Tai nėra pokštas, o tikras sutrikimas, galintis neigiamai paveikti psichinę sveikatą, mokslus, santykius ir gyvenimo kokybę. Ypač tai pavojinga paaugliams, kurių smegenys dar formuojasi ir kurie telefoną dažnai naudoja kaip emocinės paramos šaltinį.