Ant Šeškinės šlaitų, tarp „Akropolio“ ir statomo nacionalinio stadiono, pradedamas kurti 32 hektarų ploto parkas. Jame bus įrengti takai medžių lajų aukštyje, apžvalgos aikštelės su miesto panorama ir pristatoma ledynmečio istorija, kurią lankytojai galės ne tik perskaityti stenduose, bet ir patirti eidami. Pasivaikščioti „Mamutų slėnyje“ bus galima 2028 metų antroje pusėje.
Nuo brėžinių – prie darbų
Projektavimas baigtas, o šį rudenį į Šeškinės šlaitus atvyksta rangovai. Pirmuosius tris projekto etapus įgyvendins bendrovė „Infes“. Statybos leidimą šiems etapams Vilniaus vystymo kompanija gavo dar pavasarį.
Per tris etapus bus įrengti pėsčiųjų takai, laiptai, apžvalgos aikštelės, pėsčiųjų tiltas, edukacinės ir poilsio aikštelės, pagrindinis įėjimas nuo Geležinio Vilko gatvės. Takai bus sujungti su Nacionaliniu stadionu. Ketvirtajam etapui, kuriam reikės atskiro leidimo, numatytas pėsčiųjų ir dviračių takas ties Ukmergės gatve.
Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga: ji skiria 5,4 mln. eurų.
Vienintelė sostinė ant ledyno ribos
Projekto autoriai konsultavosi su geologais. Šie atkreipė dėmesį, kad Vilnius – vienintelė Europos sostinė, įsikūrusi ties pačia paskutinio apledėjimo riba. Miesto kraštovaizdį suformavo tirpstančio ledyno vandenys.
„Vilnius iki šiol nėra išryškinęs savo geologinio išskirtinumo Europos kontekste, todėl ledynmečio tema atveria galimybę sukurti nacionalinės svarbos traukos vietą miesto centre“, – sako Vilniaus meras Valdas Benkunskas.
Šeškinės šlaitų geomorfologinis draustinis įsteigtas 1996 metais. Jis saugo Neries slėnio šlaito fragmentą su sluoksniuotomis nuosėdomis, kurias suklojo ledyno tirpsmo vandenų srautai. Kadaise šlaitų papėde tekėjo Neris – tai liudija čia likę vandens telkiniai.
Kilometro storio ledas
Kaip ledynas kūrė Vilniaus reljefą, gerai matyti netoliese, rytiniame Šeškinės pakraštyje. Čia vingiuoja Šeškinės ozas – siauras, 1 160 metrų ilgio kalvagūbris, iškylantis iki 18 metrų. Jis susidarė prieš 16–18 tūkst. metų, kai po maždaug kilometro storio ledu tekėjo tirpsmo vandenys. Ledo plyšiuose ir tuneliuose jie klojo žvyrą, smėlį ir riedulius, kai kuriuos – didesnius nei pusės metro skersmens.
Nuo 2000 metų ozas saugomas kaip gamtos paveldo objektas. Šiaurės vakariniame jo gale telkšo Šeškiuko ežerėlis. Jo apskrita, maždaug 50 metrų skersmens įduba susidarė ištirpus po žeme likusiam ledo luitui.
Takai medžių lajų aukštyje
Šlaitų reljefas nelygus, todėl dalis takų bus pakelta – kai kur jie sieks medžių lajas. Taip pagrindiniais takais galės keliauti ir žmonės su negalia.
Parke taip pat planuojami:
– augalų sodai, susodinti pagal Žemės raidos laikotarpius;
– „ganyklos“ – žaidimų ir poilsio aikštelės;
– amunicijos takas prie istorinių amunicijos sandėlių;
– rieduliai, kuriuos ledynai atnešė iš Šiaurės kraštų ir Baltijos jūros dugno.
„Ledynmečio istoriją norime perteikti ne vien informaciniais stendais, o patyrimu – per mastelį ir judėjimą. Visas maršrutas truks maždaug valandą, o su vaikais, stabtelint poilsio vietose ir gilinantis į edukacinę medžiagą, – ir dvi“, – pasakoja Vilniaus vystymo kompanijos vadovė Laura Joffė.
Sunkiausia projektuotojams buvo suderinti statinius su šlaitais. „Projektuodami Šeškinės šlaituose turėjome infrastruktūrą pritaikyti prie sudėtingo reljefo, apsaugoti jautrias gamtines teritorijas ir organizuoti lankytojų srautus“, – sako projektavimo įmonės „Aplan“ atstovai. Tiltai ir apžvalgos aikštelės pritaikyti prie esamų medžių, kad jų reikėtų kirsti kuo mažiau.
Bronzinis slėnis ir mamutų skulptūros
Parko idėją, grįstą ledynmečio pažinimu, pasiūlė atvirą architektūrinį konkursą laimėjusi bendrovė „Bauland“. Statiniams parinktos medžiagos, primenančios draustinio geologinę sandarą: presuota žemė, vietinis molis, smėlis ir mediena.
„Centrinis parko akcentas – bronzinis „Mamutų slėnio“ maketas. Tai masteliu 1:10 000 sukurtas reljefas, vaizduojantis draustinio paviršių. Jis leis lankytojams iš paukščio skrydžio suvokti slėnio mastelį ir jo sandarą“, – sako „Bauland“ vadovas, urbanistas Donatas Baltrušaitis.
Parke numatytos vietos ir mamutų skulptūroms. Jas planuojama atrinkti per atskirą skulptūrų konkursą arba įsigyti per Vilniaus savivaldybės meno rėmimo programą „Kuriu Vilnių“.
Mamutas iš Smėlio gatvės
Vientiso mamuto skeleto Vilniuje niekada nerasta – tokie išlieka tik Sibiro amžinajame įšale. Tačiau 1957 metais Antakalnyje, Smėlio gatvėje, darbininkai, kasdami griovį kanalizacijos vamzdžiui, 3,5 metro gylyje, smėlio ir žvyro sluoksnyje, aptiko kaulų. Iš viso surinkta apie 40 skeleto dalių: kaklo slanksteliai, apatinis žandikaulis, kojų kaulai ir abi iltys. Dešinioji buvo 294 cm ilgio, kairioji – 281 cm.
Gamtos tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas Jonas Satkūnas vadina Smėlio gatvės mamutą vienu įspūdingiausių ir išsamiausių paskutinio ledynmečio radinių Baltijos regione. Vieno gyvūno žandikaulis, iltys ir kojų kaulai išliko nepajudėję Neries nuogulose.
Pagal kaulus mokslininkai apskaičiavo, kad gyvūnas siekė 3,2 metro aukščio. Palyginti su Vilniaus universiteto muziejuje eksponuotu mamutu iš Jakutijos, vilnietis buvo kiek aukštesnis, o jo iltys – storesnės. Pagal žandikaulį nustatyta, kad tai buvo senas gyvūnas, greičiausiai nugaišęs savaime. Šiuo metų kaulai saugomi Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejaus fonduose.
Radinį tyrinėjęs archeologas Vytautas Urbanavičius vėliau prisiminė, kad kaulai buvo sutrupinti: jie trukdė kloti vamzdį, todėl darbininkai, nežinodami, ką atkasė, bandė juos supjaustyti. „Gerai, kad rangovas mėgo visokias įdomybes, kitaip kaulai būtų negrįžtamai sunaikinti“, – pasakojo archeologas. Apie radinį pranešęs rangovas už tai gavo butą.
Vilniaus mamutas domina mokslininkus iki šiol. Jo dantį dabar tiria odontologai. O 18-ojo Europos stuburinių paleontologų asociacijos (EAVP) kongreso, vykusio Vilniuje 2021 metais, dalyviai simboliškai pakartojo Vilniaus mamuto – vieno garsiausių Lietuvos paleontologinių radinių – spėjamą paskutinį gyvenimo maršrutą, – nuo Sapieginės kalvų iki Neries. Smėlio gatvėje dabar stovi informacinis stendas apie paskutinio ledynmečio gyvūnus.
Paskutinis Lietuvos mamutas
Gauruotieji mamutai siekė 2,5–3,5 metro aukščio ir svėrė iki 7 tonų. Jie ganėsi arktinėse stepėse ir tundroje, o ledynmečio pabaigoje, klimatui šylant, išnyko. Taigi 3,2 metro siekęs vilnietis buvo stambus gyvūnas.
Radioanglies tyrimai parodė, kad Smėlio gatvės mamutas gyveno maždaug prieš 13 800 metų. Tai jauniausias Lietuvoje rastas mamutas. Kiti šalyje aptikti kaulai gerokai senesni: Žemaičių aukštumoje ir pajūryje mamutai ganėsi prieš 47–30 tūkst. metų. Ar jų bandos čia gyveno nuolat, ar tik užklysdavo, mokslininkai tebesiginčija. Viena aišku: jiems tinkamo maisto čia buvo.
Lietuvoje žinoma apie 50 mamutų kaulų radinių ir naujų vis dar atsiranda. 2024 metų vasarą klaipėdietis prie Olando kepurės skardžio pastebėjo iš smėlio kyšantį kaulą – audros bangų išplautą maždaug 55 cm ilgio mamuto ilties dalį. Ji perduota Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Toje pakrantėje anksčiau rasti ir mamuto dubens kaulas, ir gauruotojo raganosio slankstelis.
Kaulai Šnipiškėse ir universiteto kolekcijoje
Smėlio gatvė – ne vienintelė radvietė Vilniuje. Iki 1832 metų, kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas, jo kolekcijoje buvo saugomi 79 mamutų kaulai, iš jų apie 40 dantų. Juos rinko mokslininkai, studentai ir vietos gyventojai Neries pakrantėse, daugiausia – tuometiniame priemiestyje Šnipiškėse ir Šeškinės kalvų papėdėje. Mamuto iltį ir dantį dabar galima pamatyti Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos muziejuje.
Mamutų kaulų rasta ir Kalvarijų gatvėje, Vilniaus gatvėje ties Vyriausybe, o 1957 metais Naujojoje Vilnioje, žvyro karjere, 20 metrų gylyje aptiktas mamuto krūminis dantis. Šios vietos dabar užstatytos ir pirminio kraštovaizdžio nebeturi. Todėl Šeškinės šlaitai liko tinkamiausia vieta pasakoti apie ledynmetį ir mamutus Vilniuje.
Natalija BAGDONAVIČIENĖ