Povilas Drižas: Darbo migrantai – patogus taikinys, bet trukdo faktai

Viešojoje diskusijoje apie darbo jėgos migraciją vis dažniau skamba teiginiai, esą iš trečiųjų šalių atvykstantys darbuotojai yra nekvalifikuota darbo jėga, mažinanti vietos gyventojų atlyginimus, atimanti iš jų darbo vietas ir skatinanti socialinį dempingą. Tokie apibendrinimai stipriai formuoja visuomenės nuomonę bei daro įtaką politiniams sprendimams. Tačiau oficialūs Užimtumo tarnybos duomenys rodo visiškai kitokią realybę.

Užimtumo tarnybos duomenimis, metų pradžioje Lietuvoje dirbo 158,1 tūkst. trečiųjų šalių piliečių. Daugiau kaip 83 proc. jų (apie 132 tūkst.) dirbo vidutinės kvalifikacijos darbus, o dar 15 tūkst. – aukštos kvalifikacijos darbus. 

Tai reiškia, kad daugiau kaip aštuoni iš dešimties atvykusių užsieniečių atlieka vidutinės kvalifikacijos reikalaujančias užduotis. Todėl teiginiai, kad Lietuva įsiveža tik nekvalifikuotą darbo jėgą, neatitinka valstybės turimų duomenų.

Šis klausimas yra ypatingai aktualus Vilniaus regionui, kuriame yra sutelktas didžiausias šalyje transporto, logistikos ir statybų įmonių skaičius. Nuo šių sektorių pajėgumų tiesiogiai priklauso ne tik sostinės infrastruktūros projektų terminai, bet ir bendras miesto ekonominis gyvybingumas bei sukuriami mokesčiai.

Vidutinė kvalifikacija reikalauja specifinių įgūdžių

Kas yra tie vidutinės kvalifikacijos darbuotojai? Tai profesionalūs tolimųjų reisų vairuotojai, suvirintojai, mechanikai, įrenginių ir mašinų operatoriai, statybininkai, metalo konstrukcijų montuotojai bei virėjai. Šioms profesijoms būtinas specifinių žinių bagažas, praktinė patirtis, saugos reikalavimų išmanymas ir specialūs pažymėjimai. 

Pavyzdžiui, sunkiasvorio vilkiko vairuotojui neužtenka vien turėti atitinkamos kategorijos teisių – jis privalo įgyti profesinės kvalifikacijos pažymėjimą (vadinamąjį 95 kodą) ir periodiškai jį atnaujinti. Suvirintojui ar sudėtingų pramoninių staklių operatoriui taip pat reikalingos kompetencijos, kurios nesukuriamos per kelias dienas. Kai visos šios profesijos viešai priskiriamos nekvalifikuotam darbui, nuvertinamas pats profesinis darbas ir jo svarba ekonomikai.

Užsieniečių poreikis Lietuvoje jau seniai nebėra vien transporto sektoriaus klausimas. Metų pradžioje transporto ir saugojimo sektoriuje dirbo 79,1 tūkst. trečiųjų šalių piliečių, statybose – 28,5 tūkst., apdirbamojoje gamyboje – 17,1 tūkst., o apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuje – 7,3 tūkst. darbuotojų. Visiems šiems verslams reikia žmonių, gebančių atlikti konkrečius techninius darbus.

Kodėl vietiniai bedarbiai neužpildo laisvų vietų?

Vienas dažniausių argumentų prieš darbo jėgos pritraukimą iš užsienio – šalyje esantis registruotų bedarbių skaičius. Teigiama, kad laisvas vietas turėtų užimti darbo neturintys Lietuvos gyventojai.

Lietuvos gyventojų įdarbinimas privalo išlikti pirmuoju valstybės ir darbdavių pasirinkimu. Būtina daugiau investuoti į profesinį mokymą, darbuotojų perkvalifikavimą, patrauklesnių darbo sąlygų kūrimą bei žmonių grąžinimą į darbo rinką. Tačiau vien bendras registruotų bedarbių skaičius neparodo, ar šie žmonės turi reikiamas kompetencijas užimti laisvą vietą.

Ieškant profesionalaus suvirintojo ar tarptautinių reisų vairuotojo, darbdaviui reikia žmogaus su konkrečia kvalifikacija bei patirtimi čia ir dabar. Svarbus ir geografinis atstumas – laisva darbo vieta viename Lietuvos regione nebūtinai yra pasiekiama kitame rajone gyvenančiam asmeniui. 

Užimtumo tarnybos skelbiamuose paklausiausių profesijų sąrašuose nuolat dominuoja tolimųjų reisų vairuotojai, suvirintojai, mechanikai, statybininkai, virėjai bei apdirbamosios pramonės darbuotojai. Registracija Užimtumo tarnyboje automatiškai nesuteikia žmogui šių profesinių įgūdžių. Tam reikia laiko ir praktikos, o gamybos ar transporto įmonėms darbuotojų trūksta šiandien. 

Kai įmonėje trūksta darbuotojų, verslas patiria tiesioginių nuostolių: transporto sektoriuje sustoja vilkikai, gamyklose neišnaudojami gamybos pajėgumai, statybose vėluoja projektai, o paslaugų sektorius negali aptarnauti klientų. Tai reiškia prarastus užsakymus, mažesnį šalies eksportą, nesukurtą ekonominę vertę ir nesumokėtus mokesčius. Ilgainiui dėl to tiesiogiai mažėja valstybės ir savivaldybių galimybės finansuoti viešąsias paslaugas bei kitus bendruomenės poreikius.

Pilietybė savaime nereiškia socialinio dempingo

Kitas diskusijose dažnai naudojamas terminas – socialinis dempingas, kuriuo bandoma apibūdinti patį trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo faktą. Tačiau toks vertinimas yra klaidinantis.

Socialinis dempingas yra susijęs su darbuotojų teisių pažeidimais, nelegaliu darbu, prastomis darbo sąlygomis ar bandymais išvengti galiojančių darbo standartų. Tai yra realios problemos, su kuriomis valstybė privalo kovoti griežtomis kontrolės priemonėmis. Tačiau vien darbuotojo pilietybė nėra pažeidimo įrodymas.

Lietuvoje veikiančioms įmonėms galioja tie patys darbo teisės, darbuotojų saugos ir socialinio draudimo reikalavimai, nepriklausomai nuo jų darbuotojų tautybės. Įstatymai numato vienodą atlygį už tokį patį ar vienodos vertės darbą. Tarptautiniame kelių transporte papildomai galioja griežtos Europos Sąjungos vairuotojų komandiravimo taisyklės. 

Jeigu įmonė nesilaiko teisės aktų reikalavimų, ji privalo už tai atsakyti įstatymų nustatyta tvarka, o kontroliuojančios institucijos turi tokius pažeidimus nustatyti bei užkardyti. Tačiau klijuoti socialinio dempingo etiketę visam sektoriui ar visiems užsienio darbuotojams, nepateikiant konkrečių faktų bei įrodymų, nėra jokio pagrindo.

Kontrolė turi derintis su rinkos poreikiais

Darbo migracija turi būti kontroliuojama. Valstybė privalo tiksliai žinoti, kas atvyksta dirbti, tikrinti darbdavius, užtikrinti nacionalinio saugumo interesus bei ginti darbuotojų teises. Tai yra atsakingos migracijos politikos pagrindas.

Tačiau kontrolės priemonės turi būti derinamos su realiais darbo rinkos poreikiais. Priimant sprendimus dėl įdarbinimo kvotų (pavyzdžiui, šalyje galiojančio 1,4 proc. nuolatinių gyventojų skaičiaus ribojimo trečiųjų šalių darbuotojams) ar papildomų ribojimų, būtina vertinti, kokių profesijų realiai trūksta. Taip pat svarbu įvertinti, kokios yra realios galimybės šiuos specialistus parengti pačioje Lietuvoje ir kokias pasekmes darbuotojų trūkumas turės šalies ekonomikos konkurencingumui.

Lietuvos verslui ypatingai svarbus yra priimamų taisyklių stabilumas. Įmonės planuoja užsakymus, gamybos apimtis, investicijas bei darbuotojų poreikį gerokai į priekį. Kai migracijos sąlygos nuolat keičiasi arba sprendimai priimami neįvertinus jų ekonominio poveikio, planuoti veiklą ir prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus tampa itin sunku.

Valstybė turi vienu metu siekti kelių strateginių tikslų: aktyvinti ir perkvalifikuoti vietos gyventojus, gerinti darbo sąlygas, užtikrinti sąžiningą konkurenciją bei sudaryti galimybes skaidriai pritraukti darbuotojų ten, kur jų objektyviai trūksta. 

Sprendimai, liečiantys tūkstančius darbuotojų bei įmonių, privalo remtis patikimais valstybės duomenimis, o ne emocijomis ar politiniais lozungais. Nuo to, kaip pavyks suderinti darbo rinkos poreikius, atsakingą migracijos kontrolę ir darbuotojų teisių apsaugą, tiesiogiai priklausys Lietuvos ekonomikos konkurencingumas.

Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, Tarptautinio transporto ir logistikos aljanso generalinis sekretorius Povilas Drižas.