Vienkartinių daiktų epochoje senų sofų restauravimo meistrai tampa tikrais laiko sergėtojais. Apie tai, kodėl žmonės stengiasi išsaugoti senus baldus, su kokiais sudėtingais egzemplioriais tenka susidurti ir kaip pasikeitė šių paslaugų kainos, kalbėjomės su vienu vilniečiu meistru.
Džinsai iš maišų drobės
„Žinote, šio verslo ėmiausi visiškai atsitiktinai, – šypsodamasis pradeda pasakoti Artūras Šinkūnas. – Buvo visiško deficito laikai. Jaunystėje norisi atrodyti madingai, o parduotuvėse – tuščia. Normalių kelnių tiesiog nebuvo. Ką darydavome? Gaudavome brezento arba dar geriau – imdavome paprastus cukraus maišus, juos išplaudavome, nudažydavome mėlynai, iškirpdavome ir siūdavome džinsus. Ir juos nešiodavome, ir atrodydavome madingai!“
Pirmas kelnes Artūras pasiuvo dar būdamas penktoje klasėje. Galima sakyti, kad adatą į rankas paimti privertė būtinybė. O paaiškėjo, kad vaikinas turi talentą. Vėliau jis siuvo žmonai suknias, sijonus, sudėtingus kostiumus.
„O užsakymų apmušti baldus atsirado visai atsitiktinai, – tęsia pasakojimą A. Šinkūnas. – Pažįstamas paprašė atnaujinti lovą, pažiūrėjau – darbas nesudėtingas, o kai sužinojau, kiek už jį mokės, iškart nusprendžiau: reikia imtis!“
Brėžiniai – galvoje
Per keturiasdešimt metų per Artūro rankas perėjo įvairiausios sofos ir lovos. Kai žmonės skambina ir prašo atvažiuoti apžiūrėti darbo apimties, Artūras šypsosi sau: važiuoti neverta – užtenka dviejų trijų klausimų, ir jau aišku, kiek gobeleno ir laiko prireiks apmušalams pakeisti.
Į kvietimą meistras atvyksta su nuolatiniu palydovu – lagaminėliu. Jame – siuvimo mašina ir įrankiai: kabių kalimo pistoletas, žirklės, replės, siūlai, keliasdešimt specialių įvairaus ilgio gobeleno adatų – nuo 5 iki 30 centimetrų, kreidelės, pieštukai ir dar daugybė kitų priedų.
Artūras sako, kad per visus darbo metus iš esmės niekas nepasikeitė: tos pačios dvi rankos ir įrankiai, nebent baldai dabar kur kas įvairesni, o ir įkainiai kiti. Beje, tokios paslaugos niekada nebuvo pigios. Vidutiniškai vienos sofos gobeleno pakeitimas anksčiau kainuodavo apie 100 litų, o dabar – apie 300 eurų.
Anksčiau beveik kiekviename bute buvo galima rasti vieno iš keturių modelių sofą – „Vesta“, „Vilnius“, „Eliana“ arba „Jotulė“. O dabar ateini, ir kaskart kas nors naujo. „Galiu sakyti, kad visus senus baldus žinau mintinai“, – be perdėto kuklumo sako meistras. Jam nereikia interneto, kad pasižiūrėtų surinkimo schemą, – visos schemos galvoje.
Sofas Artūras taiso tiesiai kliento namuose. Į užsakymus jis važinėja po Vilnių ir apylinkes. Tai, kad nereikia nuomotis patalpų, jo žodžiais, yra didelis pliusas tiek smulkiajam verslininkui, tiek tiems, kas norėtų pradėti savo verslą. Be to, šį darbą galima derinti su kitu.
Turtuoliai taip pat taisosi
Artūro klientai – tarsi mūsų visuomenės pjūvis: nuo paprastų pensininkų miegamuosiuose rajonuose iki prabangių dvarų savininkų.
„Jei kas nors galvoja, kad pasiturintys žmonės senų baldų neremontuoja, o juos išmeta ir perka naujus, brangius, tas labai klysta, – sako A. Šinkūnas. – Būna, atvažiuoju į elitinį kvartalą, kur namas tarsi rūmai – vartai net kuklesni už tuos, kurie stovi prie Šventosios Onos bažnyčios. Man net liepia automobilį palikti už tvoros. Na, galvoju, nieko gero nelauk. Vienas darbuotojas teritorijoje šluoja lapus, kitas prižiūri gėles, trečias bėga atidaryti durų. Tikri tarnai, ne kitaip. Na, galvoju, viskas aišku, elitinis užsakymas – šilkas, aksomas, tafta ir taip toliau. Kur, klausiu, eiti? Sako – į ketvirtą aukštą! Oi, galvoju, su savo siuvimo mašina neužlipsiu. O ten, pasirodo, yra liftas. Įeinu į kambarį ir ką matau – baldai tokie seni, kad nesusilaikiau ir sakau šeimininkei: „Gal išmesite? Nusipirksite naujus?“ O ji man: „Jokiu būdu. Šia lova dar penkiasdešimt metų naudosiuosi, tu man ją tik pataisyk.“ Štai tokie jie, turtuoliai.“
Meistro žodžiais, čia yra savos logikos. „Anksčiau baldus kurdavo inžinieriai, o dabar, matyt, rinkodaros specialistai, – atsidūsta jis. – Paimkime seną sofą. Atidarai ją, o ten spyruoklių blokas toks tankus, kad tarp spyruoklių – vos du milimetrai. Piršto neįkiši! Tai amžina konstrukcija. O dabar? Atidarai brangią šiuolaikinę sofą, o ten tarp spyruoklių ranką galima įkišti. Taupo ir metalą, ir medį. Šiuolaikiniai baldai dažnai – tiesiog porolonas, audinys ir oras. Gražu? Taip. Ilgaamžiška? Ne. Todėl protingi žmonės saugo seną karkasą.“
Darbo subtilybės
Sofos apmušalų keitimas – tai ne visada vien audinio pakeitimas. Pašnekovo teigimu, darbo sudėtingumas priklauso nuo konstrukcijos, gaminio amžiaus ir medžiagų. Pavyzdžiui, yra klasikinių modelių, kuriuos apmušti labai sunku, nes audinys juose ne tiesiog ištempiamas, o rankomis suklostomas giliomis klostėmis ir fiksuojamas sagomis. Reikia tiksliai apskaičiuoti audinio atsargą kiekvienai klostei. Kelių milimetrų klaida pradžioje lems visos sofos iškraipymą pabaigoje. Tai juvelyrinis darbas, reikalaujantis didelės kantrybės ir stiprių pirštų. „Pavyzdžiui, latvių sofą „Sabina“ restauruoti labai sudėtinga – ten taip pat daugybė sagų ir apvadėlių“, – tęsia meistras.
Anot jo, sofoms su sudėtingais porankiais ir linkiais taip pat reikia daug įgūdžių bei laiko. Ten, kur gausu įgaubtų ir išgaubtų linijų, audinys nuolat linksta raukšlėtis. Kad jis priglustų idealiai lygiai, reikia sudėtingo, iš daugybės detalių susidedančio sukirpimo ir juvelyriško darbo kabių pistoletu sunkiai pasiekiamose vietose.
Kartais pasitaiko senovinių sofų su mediniu karkasu, prikimštu arklio plaukų ar jūrų žolės. Nuėmus seną gobeleną paaiškėja, kad „įdaras“ sutrupėjęs, o medinis karkasas išdžiūvęs arba sugraužtas kandžių. Bet žmonės nori sofą išsaugoti artimo žmogaus atminimui.
Neseniai meistrui teko restauruoti žinomo lietuvių dailininko, grįžusio iš Amerikos, baldus. „Ne tik pats dailininkas, bet ir jo sofa buvo „iš ten“, – šypsosi Artūras. – Teko paplušėti. Jei mūsų, lietuviškos sofos, sudėtingam kampui apmušti reikia vienos dienos, prie to komplekto užtrukau apie penkias. Ten tokia geometrija, tokie išlinkimai, klostės! Jei standartinei kampinei sofai reikia apie 15 metrų audinio, „amerikietei“ prireikė 35!“ Beje, Artūras savo klientams visada pataria, kur pirkti baldinius audinius ir kiek jų prireiks.
Jo filosofija paprasta: dirbti taip, kad pačiam nebūtų gėda, ir kuo greičiau, tačiau neaukojant kokybės. Matyt, todėl kyla sunkumų su mokiniais. Artūras prisipažįsta negalintis susitaikyti su nuolatinėmis savo pameistrių pertraukėlėmis rūkyti. „Pats nerūkau ir suprantu, kad klientas neturėtų kęsti tokio darbuotojo, kuris tiek pat rūko, kiek dirba“, – sako jis.
Vis dėlto meistrą liūdina tai, kad šiuo amatu nenori užsiimti jauni žmonės, nors tokių meistrų paklausa didelė. „Liūdna, kad jaunimas nenori dirbti rankomis, vieni bijo siūti, kiti nemoka dirbti su klientais, o dar kiti apskritai nori greito ir didelio uždarbio“, – apgailestauja baldų meistras.
Psichoterapija namuose
Artūras sako, kad baldų apmušėjas – tai dar ir psichologas, kuris turi mokėti išklausyti, padrąsinti. „Ateinu į senutės namus ir suprantu, kad jai net nėra su kuo pasikalbėti. Gal aš jai vienintelis pašnekovas artimiausią savaitę, kol atvažiuos vaikai aplankyti“, – sako pašnekovas.
O būna, kad senutė visai viena, tada Artūras ir atsilaisvinusį stalą priveržia, ir durų rankeną paremontuoja, būdavo, kad tekdavo net santechniką sutvarkyti. „Kol dirbu, man papasakoja apie viską: kaip gyvena vaikai, kur dirba anūkai, kokios ligos vargina. Išeidamas jau žinau apie klientą daugiau nei kai kurie jo giminaičiai. Žinoma, tai trukdo darbui – gerai būtų susikaupti, bet žmonėms reikia leisti išsikalbėti.“
Bet pasitaiko ir kito tipo klientų – kontrolierių. „O, tai atskiras spektaklis! – juokiasi meistras. – Vyrai ypač mėgsta stovėti virš galvos ir stebėti. Stovi, kvėpuoja į pakaušį. Kai kas paprašo leidimo, teisindamasis smalsumu. O kai kas, matyt, mano, kad nuo šios kontrolės kokybė bus geresnė.“
Kitas supyktų, sumurmėtų: „Netrukdykite dirbti.“ O mano pašnekovas elgiasi išmintingiau. „Smalsuoliams sakau: ‘“Žiūrėk, žiūrėk! Štai, matai, kodėl čia kalu kabę? O gal sugadintas spyruokles suskaičiuosime kartu?“ Remontą paverčiu meistriškumo pamoka. Ir žmogus nurimsta. Jis mato, už ką moka pinigus, mato, kas yra jo mėgstamo krėslo ar sofos viduje, ir pradeda dar labiau gerbti mano darbą“, – pasakoja Artūras.
Intuicija neapgauna
Bendraudamas su žmonėmis, Artūras išsiugdė fenomenalią intuiciją. Jam pakanka vos poros frazių telefonu, kad suprastų – pas šį žmogų važiuoti neverta. „Būna, paskambina kas nors: „Alio, klausyk, drauguži, reikėtų gobeleną pakeisti.“ Paklausiu dėl konstrukcijos, o vietoj atsakymo sulaukiu atkirčio: „Koks jums skirtumas, kokie porankiai, aš juk prašau atnaujinti minkštąją dalį!“ Iškart suprantu – nesusikalbėsime. Kam man tie rūpesčiai? Jau esu tokio amžiaus, kai galiu leisti sau prabangą rinktis klientus.“
Be to, jis pastebėjo dėsningumą: jei kilimėlis prie buto durų švarus, o virš durų užrašyta „K+M+B“, greičiausiai ir viduje viskas bus gerai. O jei durys nešvarios ir laiptinėje tvyro tabako kvapas – nieko gero nesitikėk. Būta atvejų, kai net atvažiavęs į vietą Artūras atsisakydavo dirbti. Pinigai pinigais, bet yra ribos.
„Be darbo negaliu gyventi“
Dabar Artūras gerokai sumažino užsakymų skaičių. „Gydytojas man sako: „Saugokite širdį, nepersistenkite.“ O žmona irgi burba: „Užteks tampyti sunkius įrankius ir kvėpuoti senų sofų dulkėmis.“ Bet negaliu sėdėti be darbo. Jei nustosiu dirbti, nebegalėsiu gyventi. Darbas – tai ne vien pinigai. Tai – malonumas, mano gyvenimas, mano ritmas. Žmonės skambina, prašo, laukia. O kai matai, kaip iš seno, nualinto daikto atsiranda beveik nauja sofa, kai matai džiaugsmą šeimininkės akyse, širdis pradeda plakti ramiau“, – sako A. Šinkūnas.
Jolanta DOVLIAŠEVIČ
Beje…
Kai prie baldo padirbėjo katinas
Artūro teigimu, dažnai tenka gelbėti tuos, kurie nukentėjo nuo augintinių. Nagams atsparūs audiniai lygesni, tankesni, nagui sunkiau už jų užsikabinti. Bet tai ne panacėja, todėl meistras duoda pagrindinį patarimą – ieškoti ne stebuklingo audinio, o auklėti augintinį.
„Drausmė – štai kas svarbiausia katei ar šuniui, – sako Artūras, kadaise auginęs veislines kates. – Gyvūnas privalo turėti savo kampą, draskyklę, erdvę, kur galėtų pažaisti, pabėgioti. Esu matęs namų, kuriuose šeimininkai keisdavo gobelenus, užuot įrengę katinui vietą nagams galąsti.“