Darbo diena baigėsi. Kodėl dėl to vis dar tenka teisintis?

Jaunas darbuotojas išeina sutartu laiku, o vadovas pasigenda lankstumo. Vyresnis kolega pasilieka, nors irgi turi planų. Ginčuose apie Z kartą susipina darbo įpročiai, baimė nuvilti kitus ir lūkesčiai, kurių įsidarbinant niekas garsiai nepasakė.
Penkiolika minučių iki šeštos
26 metų vilnietis Mantas beveik dvejus metus dirba rinkodaros įmonėje. Įsidarbindamas su vadovu aptarė, kad dirbs nuo 9 iki 18 valandos, o skubius klausimus po darbo spręs tik išimtiniais atvejais. Tačiau ilgainiui prašymų vakarais dar trumpam prisijungti daugėjo.
Vieną ketvirtadienį, likus penkiolikai minučių iki darbo pabaigos, vadovas paprašė iki kito ryto parengti papildomą pristatymą klientui. Mantas dar baiginėjo anksčiau sutartas užduotis, vakare turėjo planų ir pasakė, kad naujo darbo šiandien nebespės.
„Paklausiau, ar pristatymas tikrai būtinas rytoj iš pat ryto. Vadovas atsakė, kad būtų gerai jį turėti. Tada pasiūliau imtis darbo rytoj, bet paaiškinau, kad šiandien ilgiau nepasiliksiu. Mačiau, kad toks atsakymas jam nepatiko“, – pasakoja vaikinas.
Kitą rytą per komandos susirinkimą vadovas užsiminė, kad kai kuriems darbuotojams trūksta lankstumo. Mantas suprato, jog pastaba skirta ir jam. Pasak vilniečio, po šio įvykio bendravimas su vadovu tapo šaltesnis.
„Aš neatsisakau dirbti ir, kai tikrai reikia, galiu pasilikti ilgiau. Bet jeigu kiekvienas paskutinės minutės prašymas tampa skubiu darbu, tada kam apskritai tariamės dėl darbo valandų?“ – svarsto jis.
Po nemokamo laikotarpio bus taikoma jūsų pasirinkto plano kaina.
