Didieji Lietuvos miestai ir rajonai plečia įprastas savo ribas. Ten, kur dar neseniai driekėsi laukai, miškai ir medžioklės plotai, šiandien dygsta kotedžai, privatūs namai ir ištisi gyvenamieji kvartalai. Todėl kyla ir netikėtų situacijų: ilsėdamiesi terasoje žmonės staiga visai netoliese išgirsta medžiotojų šūvius.
Laukiniai Vakarai Vilniaus rajone
Į mūsų žurnalo redakciją atėjo skaitytojos Tatjanos laiškas. Neseniai jos šeima įsigijo kotedžą netoli Vilniaus – vietoje, kuri atrodė rami, saugi ir ideali gyventi su vaikais. Tačiau tikrovė pasirodė sudėtingesnė.
Vieną vakarą, išėjusi į savo namų terasą, moteris išgirdo šūvį. Iš pradžių ji nė nesuprato, kas nutiko, ir tik vėliau, pasikalbėjusi su kaimynais, sužinojo, kad gretimame miške reguliariai vyksta medžioklė. „Supratau, kad perku namą prie miško, – pasakoja Tatjana. – Bet net įsivaizduoti negalėjau, kad čia gali medžioti. Gyvename čia nuolat, vaikštome su vaikais, leidžiame laiką kieme. O išgirdus šūvius visai prie namų, pasidaro iš tiesų baisu. Nuo paklydusios kulkos juk niekas neapsaugotas.“
Pasak skaitytojos, jai nerimą kelia ne tik pats medžioklės faktas, bet ir informacijos trūkumas. Gyventojai dažnai nežino, kada ir kur tiksliai ji vyksta, kokių saugumo priemonių laikomasi ir kas atsako įvykus incidentui. Šis baimės ir neapibrėžtumo jausmas, pripažįsta Tatjana, smarkiai veikia namų jaukumo ir saugumo pojūtį.
Tatjanos istorija – ne išimtis. Su panašiais nusiskundimais vis dažniau susiduria Vilniaus rajono ir kitų savivaldybių aplink didžiuosius miestus gyventojai. Tai jau ne pavieniai atvejai, o sparčios urbanizacijos padarinys: ji suvedė greta tuos, kurie anksčiau beveik nesusidurdavo, – miestiečius ir medžiotojus. Medžioklės klausimas pasiekė valstybinį lygmenį ir tapo aštrių diskusijų tema. Jis vienodai paliečia ir medžiotojų klubų, ir tūkstančių žmonių interesus – tų, kuriems priemiestis pirmiausia reiškia namus, tylą ir saugumą.
Naujakuriai prieš medžiotojus
Nenuostabu, kad šių metų pradžioje „naujakurių ir medžiotojų“ problema tapo svarstymų nacionaliniu lygmeniu tema. Seime įvyko pasitarimas dėl medžioklės reguliavimo prie gyvenamųjų vietovių. Atsiliepdama į gyventojų skundus, Seimo narė Daiva Ulbinaitė inicijavo diskusiją. „Į mane kreipėsi sunerimę Avižienių ir Gudelių gyventojai, – pabrėžė parlamentarė. – Bet akivaizdu, kad tai ne vien Vilniaus rajono problema. Urbanizacija vyksta milžinišku tempu. Negalime apsimesti, kad niekas nepasikeitė. Šūviai prie namų – ne norma. Medžioklė prie gyvenamųjų vietovių turi vykti taip, kad žmonės jaustųsi saugūs, o ne gyventų nuolatinėje įtampoje.“
Pasak D. Ulbinaitės, jos tikslas – rasti kompromisą tarp medžiotojų ir gyventojų interesų ir įtvirtinti jį atitinkamuose teisės aktuose. Šiandien Medžioklės įstatymas draudžia medžioti urbanizuotose teritorijose, o taisyklės neleidžia šaudyti arčiau kaip 200 metrų nuo gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų, nebent jų savininkai tam pritaria. Tačiau pasitarimo dalyviai pripažino: naujomis sąlygomis šių normų nebepakanka.
Svarstyme dalyvavo medžiotojų organizacijų, Aplinkos apsaugos departamento ir Aplinkos ministerijos atstovai. Visos pusės sutarė, kad problema iš tiesų egzistuoja ir ypač aštriai reiškiasi sparčiai užstatomose teritorijose aplink didžiuosius miestus, pirmiausia Vilniaus rajone. Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad medžioklė šiandien vis dažniau vertinama ne tik pagal formalų įstatymo laikymąsi, bet ir socialinės atsakomybės požiūriu.
Tarp galimų sprendimų paminėti varyminės medžioklės apribojimai prie gyvenamųjų kvartalų, pirmenybė tylesniems medžioklės būdams – sekimui ir tykojimui, duslintuvų naudojimas prie urbanizuotų teritorijų, taip pat aktyvesnis ir sistemingas bendravimas su vietos bendruomenėmis ir seniūnijomis.
Savo ruožtu medžiotojų organizacijų atstovai priminė, kad medžioklė lieka svarbi ir būtina veikla, leidžianti reguliuoti laukinių gyvūnų skaičių ir mažinti žalą žmonėms bei žemės ūkiui. Kartu pripažinta: prie gyvenamųjų namų būtina ieškoti kompromisinių sprendimų – keisti nusistovėjusią praktiką, mažinti triukšmą ir vengti veiksmų, keliančių didžiausią visuomenės nerimą.
Valstybės institucijos taip pat pažymėjo, kad savivaldybės jau turi galimybę koreguoti medžioklės plotų ribas ir nustatyti vietinius apribojimus atsižvelgdamos į užstatymo tankį ir konkrečią situaciją. Vis dėlto iki šiol nebuvo kompleksinio požiūrio, kuris atsižvelgtų į naują priemiesčių gyvenimo tikrovę.
Artimiausiu metu numatyti gyventojų susitikimai su medžiotojų organizacijų atstovais, tarp jų – su Vilniaus medžiotojų draugija.
Apie taisykles ir sveiką protą
Vilniaus rajono savivaldybėje apie tokią problemą žinoma jau seniai ir primenama, kad medžioklė Lietuvoje turi aiškias taisykles, sukurtas tikrai ne dėl akių. Pagal galiojančius teisės aktus medžioklė visiškai draudžiama urbanizuotose teritorijose, kapinėse, valstybiniuose rezervatuose ir kitose saugomose zonose. Yra ir vietų, kur medžioti neįmanoma dėl konkrečių sąlygų ar galiojančių teisinių apribojimų – net jei greta miškas ir laukinių gyvūnų pėdsakai. Savivaldybėje pabrėžia: nors taisyklės ilgainiui atnaujinamos, jų pamatiniai principai lieka nepakitę.
Netyli ir patys medžiotojai. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos duomenimis, šalyje yra apie 900 medžioklės plotų, kuriuose veikia apie 800 medžiotojų kolektyvų, klubų ir būrelių. Medžioklės plotų ribos nėra paslaptis: jas galima pamatyti viešame žemėlapyje internete, ir kiekvienas panorėjęs gali pasitikrinti, ar miškas prie jo namų ar sklypo priklauso medžioklės teritorijai.
Yra ir dar vienas dalykas, kuris dažnai lieka miestiečių nepastebėtas: medžiojama ne ištisus metus ir ne visus gyvūnus iš eilės. Kiekvienai rūšiai nustatytas konkretus medžioklės sezonas, o jam pasibaigus bet koks laimikis tampa neteisėtas. Kai kurioms rūšims – pavyzdžiui, briedžiams ar vilkams, – galioja griežti limitai, kuriuos nustato valstybės institucijos. Vos limitą išnaudojus, medžioklė nutraukiama nepaisant kalendoriaus.
Ne mažiau griežtai reguliuojama ir vieta, kur galima medžioti. Kiekvienas medžiotojas turi teisę medžioti tik jam priskirtame medžioklės plote ir tik turėdamas atitinkamą leidimą. O pastebėti legalų medžiotoją nėra sunku. Lietuvoje jie privalo dėvėti ryškią signalinę aprangą – oranžines ar geltonas striukes, liemenes ar kepures. Tai daroma būtent saugumo sumetimais, kad juos matytų iš toli. Per varymines medžiokles tokia pat ryškia apranga vilki ir varovai, o medžiokliniai šunys turi specialius atpažinimo ženklus ir paprastai GPS siųstuvus.
Kalbant apie pačius medžioklės būdus, čia irgi yra niuansų. Labiausiai paplitusiais laikomi trys: tykojimo medžioklė, sekimas ir medžioklė su varovais. Pirmieji du būdai galimi ištisus metus, vadinasi, grybautojai, uogautojai ir tiesiog pasivaikščiojimų po mišką mėgėjai medžiotoją gali sutikti bet kuriuo metų laiku.
O medžioklė varant (su varovais) ne miškuose Lietuvoje yra leidžiama nuo spalio 15 iki kovo 31 d. Šis ilgesnis terminas (iki kovo pabaigos) galioja tik medžiojant ne miško teritorijose (pvz., laukuose, krūmynuose) ir tik tam tikras plėšrūnų bei smulkiųjų gyvūnų rūšis.
Palyginimui: įprastas medžioklės varant sezonas miškuose ir kitiems stambiesiems gyvūnams (pvz., elniniams žvėrims) trunka trumpiau – nuo spalio 15 iki sausio 31 d..
Dažnai būtent medžioklė su varovais kelia gyventojams daugiausia nerimo dėl triukšmo ir didelio žmonių skaičiaus. Daugeliu atvejų medžiotojai stato įspėjamuosius ženklus ir informuoja vietos gyventojus, nors formaliai tai ne visada privaloma.
Svarbu patikslinti dar vieną dalyką. Taisyklė dėl 200 metrų taikoma tik šaudantiems medžiotojams. Varovai ir medžiokliniai šunys laikosi bendrų buvimo miške taisyklių, o ne specialių atstumo apribojimų.
Galiausiai medžiotojai primena ir apie savo atsakomybę. Daugeliu atvejų žalą, kurią laukiniai gyvūnai padaro žemės ūkiui, miško ir vandens plotams, atlygina būtent medžiotojų klubai.
O ką daryti, jei atrodo, kad taisyklės vis dėlto pažeidžiamos? Patarimas paprastas: netylėti. Jei kyla įtarimas, kad medžiojama per arti gyvenamųjų namų, rekomenduojama iškart skambinti telefonu 112. Kuo tiksliau bus nurodyta vieta ir laikas, tuo didesnė tikimybė, kad situacija bus operatyviai patikrinta. Pranešimai po laiko, deja, retai duoda rezultatų.
Natalija BAGDONAVIČIENĖ
Nuosekliai vykdant gamtos apsaugos priemones, didinant buveinių kokybę ir maisto prieinamumą laukiniams gyvūnams, įskaitant smulkiuosius plėšrūnus, auga ir jų gausa gyvenvietėse. Kartu neišvengiamai didėja konfliktų su gyventojų interesais skaičius. Tai procesas, su kuriuo jau susidūrė daugelis Europos valstybių, kur medžioklė miestuose ar jų prieigose yra leidžiama ir griežtai reglamentuojama kaip viena iš konfliktų prevencijos ir populiacijų reguliavimo priemonių.