Miestas išeina žaisti: reportažas iš sporto aikštelių

Lietuvos gyventojai juda per mažai – apie tai gydytojai kalba jau ne pirmus metus. Mokslininkai vis dažniau atkreipia dėmesį į mažo judrumo gyvenimo būdą, ypač tarp paauglių ir pagyvenusių miestiečių.

Kad situaciją pasikeistų, Lietuvos miestų savivaldybės ieško naujų būdų, kaip paskatinti žmones išeiti iš namų. Vienur tiesiami modernūs pėsčiųjų maršrutai, kitur – nauji dviračių takai, o kai kuriuose rajonuose duris atveria netradicinės sporto erdvės. Šiame kontekste ypač išsiskiria Vilnius. Apsilankėme naujausiose sostinės aktyvaus laisvalaikio vietose ir pasidomėjome, ar alternatyvus sportas tampa ilgalaike miesto tendencija, ar tai tik greitai išblėsianti mados banga.

Diskgolfas prie Žaibo kalno

Šeštadienio rytas Pilaitėje, nepaisant prasto oro, buvo netikėtai gyvas. Už nedidelio Smalinės miškelio, netoli vadinamojo Žaibo kalno, aidėjo šūksniai ir metalinis grandinių žvangesys. Čia įrengtas naujas diskgolfo aikštynas – šakos, apie kurią dar prieš kelerius metus Lietuvoje žinojo tik vienetai, o šiandien ji sparčiai populiarėja.

Vieni praeiviai smalsiai stabčiojo prie metalinių krepšių su grandinėmis, o kiti iš kuprinių jau traukė ryškiaspalvius diskus ir aptarinėjo taktiką. „Sunkiausia paaiškinti žmonėms, kad tai – visai ne įprastas frisbis, – valydamas diską į striukės rankovę šyptelėjo vienas žaidėjų, 32 metų Tomas. – Daugelis įsivaizduoja paprastai: atėjai į parką, pasiėmei plastikinę lėkštę ir mėtai. Tačiau kiekvienas diskas čia turi konkrečią paskirtį – visai kaip lazdos tradiciniame golfe.“

Ir iš tiesų – vien užsukus į aikštyną su paprastu skraidančių lėkščių rinkiniu, kokybiškai žaisti nepavyks. Diskgolfui reikalingas specialus inventorius: diskai yra sunkesni, aerodinamiškesni ir pritaikyti skirtingiems metimams. Patyrę žaidėjai kuprinėse nešiojasi bent po kelis skirtingus modelius: tolimiems metimams, tiksliems pataikymams į krepšį ir sudėtingoms skrydžio trajektorijoms aplink kliūtis.

Pats diskgolfas savo principu iš tiesų primena klasikinį golfą. Tik vietoj kamuoliuko ir lazdų – skraidantis diskas, o vietoj duobučių – metaliniai krepšiai su grandinėmis. Žaidėjo užduotis – įveikti visą trasą, kiekvieną diską įmetant į krepšį per kuo mažiau metimų.

Šiandien pasaulyje veikia jau per 13 tūkstančių diskgolfo aikštynų. Lietuvoje, entuziastų duomenimis, yra apie 14 standartinių, 18 krepšių turinčių parkų ir dar beveik dvi dešimtys mažesnių trasų. Maždaug 90 proc. tokių erdvių įrengta tiesiog miesto parkuose, todėl šį žaidimą vis dažniau pastebi ir paprasti praeiviai.

Pilaitės trasoje žaidėjai vis pradingdavo tarp medžių ieškodami nuskriejusio disko, vertino vėjo kryptį, stiprumą ir metimų trajektorijas. Atsitiktiniai praeiviai, tą darganotą dieną be didesnio entuziazmo vedžioję šunis, smalsiai stebėjo veiksmą. Vieni stabtelėdavo kelioms minutėms, kiti, pastebėję azartišką žaidimą, netrukus pasiteiraudavo: „O kas čia vyksta?“

Parkūras: kliūčių ruožas

Justiniškėse įrengta parkūro aikštelė pastebima jau iš tolo. Pilkos konstrukcijos primena futuristinio filmo dekoracijas ar milžinišką vaikišką konstruktorių. Tačiau patenka čia praleisti vos kelias minutes, kad suprastum: ramiems pasivaikščiojimams ši erdvė visai netinka.

Vienas peršoka per specialius blokus, kitas kabinasi ant skersinių, o du paaugliai paeiliui bando atlikti šuolį per aukštą barjerą. Kritimus čia priima ramiai – nusipurtė dulkes, nusišypsojo ir vėl bando iš naujo.

Nauja DASH parkūrui aikštelė atidaryta visai neseniai. 240 kvadratinių metrų ploto erdvė suprojektuota bendradarbiaujant su Suomijos parkūro akademija ir pritaikyta tiek pradedantiesiems, tiek sudėtingus triukus įvaldžiusiems atletams. Išmėginti jėgas čia gali vaikai maždaug nuo šešerių metų, o intensyvesnės treniruotės rekomenduojamos tik nuo dešimties. 

Kol tėvai atsargiai apžiūrinėja konstrukcijas, aikštelės centre ima būriuotis smalsuoliai. Keli patyrę treiseriai pradeda parodomąją programą: vienas lengvai peršoka aukštą barjerą, kitas įsibėgėjęs tiesiog užbėga siena, o paskui, vos palietę žemę, strykteli per turėklus. Žiūrovai kaskart aikteli, o vaikai reginį stebi išsižioję. „Tu tik pažiūrėk, kaip jie skraido!“ – galvą kraipo vyresnio amžiaus moteris, kreipdamasi į draugę. „Mūsų laikais už tokius dalykus iš namų nebūtų išleidę – juk gali susižaloti“, – pritaria ši, nors pati nenuleidžia akių nuo įspūdingų triukų.

Šiek tiek atokiau maždaug keturiasdešimties metų vyras atidžiai stebi sūnų, nedrąsiai dvejojantį priešais nedidelę kliūtį. Berniukas kelis kartus žengia arčiau, vėl atsitraukia, tačiau tėvo padrąsintas bando dar kartą – ir iš trečio karto šuolis pavyksta! Nors vos išlaiko pusiausvyrą, vaiko veidas akimirksniu nušvinta plačia šypsena. Tėvas juokiasi kartu su juo, tarsi pats ką tik būtų įveikęs šį barjerą.

„Žmonės dažnai galvoja, kad parkūras – tai vien pavojingi šuoliai nuo stogo ant stogo, – pasakoja devyniolikmetis Marijus, treniruojantis jau kelerius metus. – Iš tiesų tai visų pirma gebėjimas valdyti savo kūną ir kuo natūraliau įveikti kliūtis.“ 

Pats parkūras atsirado Prancūzijoje XX amžiaus pabaigoje ir greitai tapo miesto jaunimo kultūros dalimi. Jo filosofija remiasi judėjimo laisve: treiseriais vadinami sportininkai kaip maršruto elementus naudoja laiptus, sienas, turėklus ir kitus miesto objektus. Iš šalies tai kartais atrodo beveik kaip šokis ar scena iš veiksmo filmo.

Žinoma, traumos šioje sporto šakoje – ne retenybė. Nesėkmingi nusileidimai, patempimai ir sumušimai – įprasta treniruočių dalis, o sudėtingi triukai reikalauja rimto pasirengimo. Būtent todėl patyrę sportininkai nuolat pabrėžia: parkūras – tai ne chaotiški šuoliai dėl vaizdo įrašų socialiniuose tinkluose, o pamažu ugdoma jėga, koordinacija ir kūno kontrolė.

Kartu gydytojai ir treneriai pastebi daug šios sporto šakos privalumų. Parkūras lavina ištvermę, pusiausvyrą, reakcijos greitį ir stiprina beveik visas raumenų grupes. Be to, jis padeda įveikti baimę – treniruojantis žmogui tenka tiesiogine to žodžio prasme išmokti pasitikėti savo kūnu ir jėgomis.

Piklbolas: sportas ir jaunam, ir senam

Fabijoniškėse, šalia riedučių parko S. Stanevičiaus gatvėje, duris atvėrė atnaujinta sporto erdvė, kurios kaimynystėje įrengtos paplūdimio tinklinio bei padelio aikštelės ir net šeši nauji piklbolo kortai. Šios sporto šakos pavadinimas daugeliui vis dar kelia nuostabą, tačiau prie aikštelių jau renkasi nemažai žmonių.

Iš pirmo žvilgsnio žaidimas atrodo kaip keistas kelių sporto šakų mišinys: žemas tinklas, plastikinis kamuoliukas su skylutėmis, kompaktiška aikštelė ir padidintas stalo teniso raketes primenantis inventorius. Tačiau vos kamuoliukui kelis kartus perskridus tinklą, tampa aišku, kodėl ši sporto šaka taip sparčiai užkariauja pasaulį.

„Būtent tai ir yra piklbolo fenomenas, – stebėdamas žaidėjus aiškina treneris ir šios sporto šakos populiarintojas Mantas Paulauskas. – Žmonės malonumą pradeda jausti jau per pirmą žaidimo valandą. Paprastai sporte tenka ilgai mokytis, kol atsiranda azartas, o čia įsitraukiama beveik iš karto.“

Entuziasto teigimu, būtent paprastumas ir daro piklbolą tokį ypatingą. Ši sporto šaka jungia badmintono, lauko ir stalo teniso elementus, tačiau nereikalauja brangios įrangos, sudėtingo pasirengimo ar didelių aikštelių. „Lietuviai mėgsta raketinį sportą, bet toli gražu ne visi pasiruošę leisti dideles pinigų sumas ar metų metus mokytis technikos. Piklbolo įsitraukimo slenkstis labai žemas. Maža aikštelė, nuolatinis bendravimas su partneriu, greitai užplūstantis azartas – ir žmogus nebenori išeiti“, – sako Mantas.

Šiandien piklbolas laikomas sparčiausiai augančia sporto šaka JAV. Dar prieš dešimt metų jis vertintas kaip senjorų pramoga, o dabar jį žaidžia daugiau nei 20 milijonų žmonių.

Tačiau M. Paulauskas kategoriškai nesutinka, kad tai – tik vyresnio amžiaus žmonių sportas. „Taip, vyresniajai kartai jis iš tiesų puikiai tinka: lengvos raketės, nedidelė aikštelė, mažesnė apkrova sąnariams. Bet kuo jaunesni žaidėjai, tuo didesnis greitis ir sudėtingesnė technika. Vis dėlto žaidimas nepraranda savo lengvumo ir malonumo.“

Ypač stebina tai, kaip piklbolas paskatina žmones bendrauti tarpusavyje. Čia neįmanoma žaisti tylint ir atsiribojus: žaidėjai nuolat kalbasi, juokauja, ginčijasi, palaiko vieni kitus. „Šiandien žmonės gyvena šalia, bet vis toliau vieni nuo kitų, – sako Mantas. – O piklbolas vėl sujungia kartas. Mačiau šeimas, kurios beveik neleisdavo laiko kartu, o dabar reguliariai susitinka aikštelėje. Mačiau sutuoktinius, kuriems namie tarsi nebebuvo apie ką kalbėtis, bet čia jie vėl atrado bendrą kalbą.“

Lietuvoje piklbolas kol kas tik įgauna pagreitį, nors Vilniuje jau susiformavo aktyvi bendruomenė. Entuziastų vertinimu, reguliariai jį žaidžia keli šimtai sostinės gyventojų, o norinčiųjų skaičius nuolat auga.

Verkių monolitinis paspirtukų ir BMX dviračių parkas

Balsiuose (Ragučio g.) atidarytas universalus riedlenčių parkas – moderni aktyvaus laisvalaikio erdvė, sukurta stiprios vietos bendruomenės iniciatyva.

Projektuojant šį parką, pagrindinis tikslas buvo atsižvelgti į aktyvią paspirtukininkų bendruomenę ir sukurti erdvę, kuri atitiktų jų poreikius, tačiau kartu išliktų universali bei tinkama skirtingoms disciplinoms. Todėl parko suplanavimas kurtas taip, kad paspirtukininkai galėtų patogiai įsibėgėti, atlikti šuolius, jungti triukus į derinius ir naudotis įvairių tipų rampomis, o BMX dviratininkai, riedutininkai bei riedlentininkai čia taip pat rastų sau tinkamų elementų.

Parke įrengta vientisa medinė konstrukcija, pritaikyta intensyviam riedėjimui ir didelėms apkrovoms. Toks sprendimas užtikrina sklandų riedėjimą, patogius perėjimus ir vientisas trajektorijas tarp skirtingų figūrų. Tai ypač svarbu paspirtukininkams ir riedutininkams, kuriems būtina lengvai palaikyti greitį.

Didelę parko dalį sudaro įvairaus aukščio pusrampės, fanboksas (funbox), piramidė, „wallride“ zona, vertikalioji siena, klasikinė šuolių rampa bei vulkano (volcano) tipo elementas. Dėl tokios įvairovės parkas ilgai išliks nenuobodus – lankytojai gali tobulėti kartu su šia erdve ir pamažu pereiti prie vis sudėtingesnių triukų.

Nors projektuojant daugiausia dėmesio skirta paspirtukininkų poreikiams, sąmoningai vengta erdvę pritaikyti tik vienai disciplinai. Parkas sukurtas taip, kad būtų patrauklus riedlentininkams, BMX dviratininkams ir riedutininkams. Būtent dėl šio universalumo Balsių riedlenčių parkas tapo itin patrauklus visai riedėjimo bendruomenei.

Šis projektas rodo, kaip bendruomenės iniciatyva gali virsti kokybišku, apgalvotu ir ilgalaikiu sprendimu. Balsių riedlenčių parkas sujungė vietos jaunimo lūkesčius, profesionalų projektavimą ir universalią sporto infrastruktūrą, skatinančią judėjimą, bendravimą bei aktyvų laisvalaikį.

Natalija BAGDONAVIČIENĖ