Kovos menas be griežtų rėmų ir amžiaus apribojimų – tik judesys, kvėpavimas ir dėmesys. Taiči – praktika, kurioje mokomasi ne smūgiuoti, o justi.
Kovos menai žavi ir traukia. Vis dėlto įsigalėjęs stereotipas, esą „meistru“ galima tapti tik pradėjus treniruotis jaunystėje, ilgus metus atėmė iš daugelio suaugusiųjų svajonę prisiliesti prie Rytų praktikų. Šiandien padėtis pamažu keičiasi. Taiči plintant visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, šis tikslas nebeatrodo nepasiekiamas. Toks kovos meno ir sveikatinimo gimnastikos elementų derinys daro taiči prieinamą bet kokio amžiaus žmonėms.
Kas yra taiči?
Taiči, arba taičičiuan, – senovinis kinų kovos menas, ilgainiui virtęs populiaria sveikatinimo praktika. Jį dažnai vadina meditacija judesyje. Meistrų teigimu, taiči sistema teikia daug naudos: padeda išlaikyti proto ramybę, suteikia vidinės jėgos ir gilaus atsipalaidavimo, savęs pažinimo, ugdo jusles, vidinę energiją (či) ir susikaupimą, padeda atpalaiduoti kūną, stiprina protinę ir fizinę būklę. Kiekviena treniruotė prasideda 10 minučių čigongu medituojant stovint – tai padeda nuraminti protą ir sutelkti vidinę energiją či dantiano taške. Tada atliekama dešimt švelnių daoistinių pratimų kūnui atpalaiduoti ir apšilti prieš trečiąją treniruotės dalį, kurios metu mokomasi tradicinės taičičiuan formos judesių sekos, perimant pagrindinius jos principus ir tikrinant padėtis.
Taiči pamatas – darnos idėja: tarp kūno ir proto, įtampos ir atsipalaidavimo, judesio ir ramybės. Praktika padeda ugdyti pusiausvyrą, koordinaciją ir lankstumą, švelniai stiprina raumenis ir kartu mažina streso lygį. Dėl tausojamojo krūvių pobūdžio taiči tinka bet kokio amžiaus ir pasirengimo žmonėms.
Kitaip nei daugumoje kovos menų, kur svarbiausią vaidmenį atlieka greitis, jėga ir kietumas, taiči telkia dėmesį į judesių švelnumą ir tėkmę. Čia laikoma, kad tikroji jėga gimsta ne iš įtampos, o iš gebėjimo atsipalaiduoti ir valdyti kūną. Būtent todėl judesiai atrodo lėti, bet reikalauja didelio susikaupimo ir vidinio darbo.
Ši ypatybė daro taiči ypač prieinamą vyresniems žmonėms. Staigių krūvių nebuvimas mažina traumų riziką, o reguliari praktika gali padėti gerinti pusiausvyrą – tai svarbu norint išvengti griuvimų. Be to, treniruotės padeda palaikyti bendrą fizinę būklę, gerina kvėpavimą ir kuria vidinės ramybės pojūtį. Šiuolaikiniame pasaulyje taiči vis dažniau suvokiamas ne tiek kaip kovos menas, kiek kaip būdas rūpintis sveikata ir gyvenimo kokybe.
Kaip joga, tik savaip
Taiči dažnai lyginamas su joga – ir ne be pagrindo. Abi praktikos dirba su kūnu ir dėmesiu, padeda sulėtėti ir geriau pajusti save. Vis dėlto taiči telkia dėmesį į nepertraukiamą judesį ir svorio perkėlimą, o tai teikia savitą poveikį.
Visų pirma, praktika gerokai pagerina propriocepciją – gebėjimą justi savo kūno padėtį erdvėje – ir ugdo pusiausvyrą. Lėtas ir sąmoningas svorio perkėlimas nuo vienos kojos ant kitos treniruoja vestibulinį aparatą ir smulkius stabilizuojančius raumenis. Vyresniems žmonėms tai tampa svarbia griuvimų prevencijos priemone, o aktyvesniems – būdu geriau valdyti savo kūną.
Atskiras dėmesys skiriamas sąnarių ir jungiamųjų audinių sveikatai. Taiči nėra smūginių krūvių ir kraštutinių tempimų: judesiai atliekami švelniomis, sukamosiomis ir spiralinėmis trajektorijomis. Tai skatina sinovinio skysčio – natūralaus sąnarių „tepalo“ – gamybą ir padeda išlaikyti fascijų elastingumą.
Ne mažiau svarbus ir poveikis nervų sistemai. Lėtų judesių derinys su giliu diafragminiu kvėpavimu aktyvina parasimpatinę nervų sistemą. Dėl to mažėja streso lygis, lėtėja širdies plakimas, o organizmas pamažu išeina iš nuolatinės įtampos būsenos, kurioje daugelis gyvena metų metus.
Galiausiai taiči galima laikyti smegenų treniruote. Judesių sekų, dažnai asimetriškų ir neįprastų, įsisavinimas reikalauja susikaupimo ir įsitraukimo. Tai skatina neuroplastiškumą – smegenų gebėjimą megzti naujus neuronų ryšius – ir padeda išlaikyti pažinimo veiklumą senstant.
Taiči Lietuvoje
Lietuvoje taiči jau seniai nustojo būti egzotika ir pamažu virsta besiplečiančia, vis populiaresne kryptimi. Ypač tai matyti Vilniuje, kur šiandien veikia tokios žinomos mokyklos kaip „Vilnius Tai Chi Center“ ir „Tai Chi Academy Lithuania“, reguliariai kviečiančios užsienio meistrus, taip pat daugybė kitų mokyklų ir studijų, siūlančių treniruotes tiek pradedantiesiems, tiek labiau patyrusiems. Lietuvoje dažnai vyksta meistriškumo pamokos, kurias veda ir kviestiniai meistrai, be kita ko, iš Azijos, ir užsienyje apsimokę lietuviai instruktoriai. Vienos treniruotės kaina – apie 15–20 eurų, be to, dauguma mokyklų siūlo palankius abonementus.
Susidomėjimas praktika peržengia privačių studijų ribas. Taiči ir čigongo treniruočių galima rasti ir švietimo aplinkoje – pavyzdžiui, kursus siūlo net Vilniaus universitetas. Be to, taiči aktyviai naudojamas socialinėse iniciatyvose vyresnio amžiaus žmonėms. Antai organizacijoje „Senjorų avilys“ jau kelerius metus vyksta treniruotės pagal sveikatos stiprinimo ir fizinio aktyvumo projektus.
Taiči bendruomenė Lietuvoje labai aktyvi. Yra „Facebook“ grupių, kuriose dalyviai dalijasi pratimų pavyzdžiais, būsimais renginiais, mokytojų citatomis ir savo patirtimi. Daugelis prisipažįsta, kad taiči jiems – ne tik pratimai, bet ir ypatinga atmosfera. Viena praktikuojančių prisimena dalyvavusi trijų dienų seminare su atvykusiu meistru Johnu Dingu. Šios treniruotės jai tapo ryškiausiu daugiametės praktikos etapu. Ją nustebino ne tik dalyvių skaičius, bet ir jų atsidavimas taiči, atvirumas bei noras dalytis žiniomis. Nepaisant ilgų treniruočių, laikas, jos žodžiais, prabėgo nepastebimai, o pats meistras įsiminė kaip labai paprastas, draugiškas ir nuolat į vyksmą įsitraukęs žmogus, kartojęs pagrindinę taisyklę: „Mėgaukitės taiči.“
Kiti dalyviai pastebi, kad tokios intensyvios treniruotės leidžia labiau suprasti pačią praktikos esmę – tai, ką sunku nusakyti žodžiais: „Po tokių seminarų atsiranda noras tęsti treniruotes kasdien, išsaugant tą vidinio susikaupimo ir ramybės pojūtį.“
Svarbų vaidmenį atlieka ir bendruomenė. Treniruotėse susitinka labai įvairaus amžiaus ir pasirengimo žmonės – nuo studentų iki senjorų, ir kiekvienas pasirengęs padėti, patarti, palaikyti. Net pradedantieji pastebi ryškius pokyčius jau po neilgo laiko: darosi lengviau išlaikyti pusiausvyrą, lengviau atpalaiduoti kūną, judesiai tampa rišlesni ir sąmoningesni.
Mito griovimas
Esama ir priešingos nuomonės: taiči dažnai suvokiamas kaip gimnastika senjorams su rytietiškais drabužiais, o dalis jaunimo iš šios praktikos apskritai linkusi pasišaipyti. Forumuose galima rasti ir tokių komentarų: „Dauguma mano grupės žmonių – vyresni nei 70 metų. Turime net 92 metų dalyvį! Iš esmės tai lengvas fizinis aktyvumas, ne itin varginantis, bet naudingas kraujotakai ir lankstumui. Puikus pasirinkimas senjorams, kuriems svarbu nesėdėti be judesio.“
Tokie atsiliepimai kartu ir palaiko, ir stiprina stereotipą, nes taiči iš tiesų prieinamas vyresniems žmonėms, bet dėl to dažnai laikomas pernelyg paprastu dalyku. Praktiką skeptiškai vertina ir kai kurie kovos menų atstovai. Jie pabrėžia, kad taiči nereikėtų laikyti būdu greitai pagerinti fizinę formą. „Taičičiuan dėstau daugiau nei 20 metų. Tai ne toks aktyvumas, kuris padės numesti svorio ar užsiauginti raumenų. Priešingai – kūnas tampa minkštesnis ir labiau atsipalaidavęs, o daugeliui praktikuojančių ilgainiui atsiranda pilvukas“, – sako vienas trenerių.
Įdomu, bet net patys mokiniai ginčijasi, kas gi yra taiči – kovos menas ar veikiau sveikatinimo gimnastika. Antai vienas jų pasidalijo įsitikinimu, kad taiči plitimas – teigiama tendencija: „Mano 80 metų mamai visiškai neįdomios kovos, fechtavimas ar su kovos menais susijusios skaitmeninės programėlės. Jai svarbiau švelni praktika, kuri palaiko kūno sveikatą ir padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą.“
Kartais suabejojama ir dvasine praktikos puse: „Kalbant atvirai, tėra kelios mokyklos, kuriose taiči mokoma kaip taikomojo meno. Visa kita – ištisa industrija, kurioje daug kalbų apie dvasingumą ir kur kas mažiau tikros technikos.“
Vis dėlto greta skeptiško požiūrio į taiči pasitaiko ir asmeniškesnė, savo patirtimi grįsta nuomonė. Žmonės, praktikuojantys taiči metų metus, dažniau kalba apie ilgalaikius pokyčius, ypač pastebimus vyresnės kartos žmonėms. „Taičičiuan su pertraukomis praktikuoju jau apie dešimt metų ir savo akimis mačiau, kaip tai veikia žmones. Moterys ateidavo su lazdele, o po metų jau apsieidavo be jos. Vyrai, iš pradžių prastai laikę pusiausvyrą, ilgainiui tapdavo daug stabilesni. Kažkas pasakojo anksčiau negalėjęs megzti dėl rankų problemų, o paskui vėl grįžęs prie šio užsiėmimo“, – sako viena praktikuojančių.
Kitas pabrėžia, kad taiči poveikis nebūna greitas: „Tai ne akimirksniu ateinantis rezultatas. Neįmanoma susigrąžinti dvidešimtmečio formos pasitreniravus porą dienų. Praktikuoju daugiau nei 20 metų, ir pirmaisiais metais beveik nepastebėjau pokyčių. Bet ilgainiui poveikis kaupiasi, ir vienu momentu ateina supratimas, kad tai iš tiesų veikia.“ Jis lygina taiči su muzikos instrumento mokymusi: „Iš pradžių atrodo, kad nieko nevyksta, bet po kelerių metų ateina supratimas ir dėkingumas už įdėtą laiką.“
Stefanija DUŠKEVIČ