Mėsa be antibiotikų: rinkodara ar žingsnis sveikatos link?

Lietuvos parduotuvių lentynose vis dažniau pastebime mėsą, kiaušinius ir kitus produktus su žyma „Be antibiotikų“. Šis užrašas iškart asocijuojasi su sveikesniu bei saugesniu pasirinkimu. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Ir ar apskritai įmanoma rasti mėsos be kenksmingų priemaišų?

Kur slypi problema?

Prieš beveik šimtmetį atrasti antibiotikai jau per Antrąjį pasaulinį karą pradėti naudoti gyvulininkystėje. Tuomet pastebėta, kaip sparčiai svorio priauga viščiukai ir paršeliai, kai į jų pašarus įmaišoma antibiotikų. Iki 30 proc. didesnis svoris ir pagerėjęs apetitas nepaliko abejonių: šie priedai ūkiuose yra itin naudingi. Be to, gydyti kiekvieną gyvūną individualiai buvo kur kas sudėtingiau, nei taikyti grupinę profilaktiką.

Ir viskas būtų gerai, jei ne vienas šalutinis poveikis – ėmė rastis bakterijų, atsparių antibiotikams. Iš esmės bakterijos mutuoja taip, kad taptų nepažeidžiamos antibiotiko. Šis reiškinys vadinamas atsparumu antibiotikams, arba antibiotikų rezistencija. Išsivysčiusios gyvulio organizme ir su maistu patekusios į žmogaus organizmą, tokios bakterijos nebegali būti sunaikintos antibiotiku, net jei žmogus jo niekada gyvenime nevartojo – gyvulio „patirtis“ perduodama žmogui.

Kai tapo aišku, kaip toli nueita, profilaktinis antibiotikų naudojimas buvo uždraustas. Vis dėlto visiškai atsisakyti antibiotikų nepavyko. Gyvuliai serga, ir juos reikia gydyti.

Ką reiškia „be antibiotikų“?

Kaip paaiškino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai, žyma „Užauginta be antibiotikų“ yra savanoriška gamintojo deklaracija. Ji reiškia, kad gyvuliai negavo antibiotikų per visą laikymo laikotarpį. Tai įmanoma, jei ūkyje įdiegta strategija, nukreipta į gyvulių imuniteto stiprinimą subalansuotu maitinimu, probiotikais, geresnėmis laikymo sąlygomis ir profilaktinėmis priemonėmis (vakcinacija, higiena ir kt.).

Svarbu suprasti: jei gyvulys nors kartą buvo gydytas antibiotikais, jo mėsa negali būti ženklinama kaip „Užauginta be antibiotikų“.

O jei gyvulys buvo gydomas?

Pagal įstatymą, jei gyvuliai suserga, juos gydyti privaloma. Maža to, naudoti galima tik Lietuvoje registruotus veterinarinius vaistus, o po gydymo būtina išlaikyti laikiną karantiną – laikotarpį, kuriam praėjus vaisto likučiai pasišalina iš organizmo ir mėsa tampa saugi. Šie terminai griežtai reglamentuojami, o produkcija tikrinama laboratorijoje. Vartotoją tokia mėsa pasiekia be antibiotikų ir gali būti paženklinta atitinkamu užrašu.

Reikia suprasti, kad visa atsakomybė tenka gamintojui. Ir jokie patikrinimai nepadės nustatyti visų pažeidimų. O pažeidimų pasitaiko. Kasmet VMVT specialistai paima tūkstančius vištienos ir kiaulienos mėginių, kad patikrintų, ar juose nėra antibiotikų likučių, ir kasmet nustato pažeidimų. Nors ir nedidelių, jų vis dėlto būna. Taigi visiškai pasitikėti viskuo, kas parašyta, ko gero, neverta.

Be antibiotikų ir hormonų

Vis dėlto Lietuvoje yra ūkių, kurie į antibiotikus žiūri itin nepalankiai ir jų nenaudoja. Ūkininkai Kazimieras ir Audronė Žiliai Raseinių rajone turi ekologinį ūkį. Jų ekologiška kiauliena ir jautiena žinoma visoje Lietuvoje.

Žilių ūkyje paršelis auga pusantrų metų ir minta natūraliais pašarais. Tiesa, tokia kiauliena nepatenka į prekybos tinklų lentynas – ji parduodama specializuotuose skyriuose ir, savaime aišku, kainuoja brangiau.

– Kažkada visi stebėjosi, kaip danai užaugina kiaulę per tris mėnesius. Praėjo šiek tiek laiko, ir to išmoko Lenkijoje bei Lietuvoje. Deja, pas mus yra tokių ūkių, kuriems verslas svarbiausia, – sako K. Žilys.

Žilių ūkis – unikalus. Kadangi jie neperka jokių žaliavų iš šalies, visos krizės juos aplenkia. Tai visiškai ekologiškas ūkis. Jie sukūrė ištisą grandinę ir nuo nieko nepriklauso.

– Turime savo mėšlo, patys tręšiame laukus, todėl pirkti trąšų mums nereikia. Visi dabar skundžiasi kylančiomis kainomis, bet mūsų tai nė kiek nepalietė. Patys auginame grūdus, turime malūną, kuriame viską sumalame pašarams. O ūkinius pastatus šildome malkomis iš nuosavo miško“, – pasakoja ūkininkas.

– Paprastam žmogui sunku suprasti, kokią mėsą jis perka. Bet susigaudyti įmanoma. Ekologiška kiauliena niekada nebus vandeninga, mėsos struktūra visai kitokia. Ir skonis gerokai skiriasi. Pasistengus galima išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis buvo auginami galvijai ar paukščiai, – priduria K. Žilys.

Antibiotikais užmaskuojamos problemos

Viena Lietuvos gyvulininkystės šakų, kurioje pastaraisiais metais antibiotikų naudojimas pastebimai mažėja, – paukštininkystė. Antai Vilniaus paukštynas pastaruosius septynerius metus taiko skandinavišką požiūrį į gyvūnų gerovę ir atsparumo antibiotikams problemą. Per tą laiką bendrovei pavyko sumažinti antibiotikų naudojimą net 95 proc. Toks sumažinimas pareikalavo ne tik investicijų į modernesnę įrangą ir pašarus, bet ir intensyvesnio darbo su veterinarijos gydytojais. Tapo aišku, kad profilaktika įmanoma ne tik antibiotikais, bet ir gerinant gyvulių laikymo sąlygas, keliant pašarų kokybę, taikant pažangesnę paukščių priežiūros praktiką.

Viščiukus augina dvigubai ilgiau

Priešingai nei pramoniniame auginime, kur višta reikiamą svorį priauga per 30 dienų, nedideliuose ūkiuose vištos auga 60–70 dienų ir ilgiau. Be abejo, tokios mėsos kaina bus didesnė.

Antai natūraliomis sąlygomis Utenos rajono ūkininko Pauliaus Dijoko užaugintų viščiukų krūtinėlės didmeninė kaina – 6,70 Eur be PVM. Prekė paklausi, todėl antkainis parduotuvėje gali siekti šimtą procentų.

Ūkininko teigimu, jo viščiukai laikomi laisvėje ir gauna visiškai subalansuotą pašarą.

– Anksčiau pašarą gaminome patys, bet radome patikimą partnerį, kuris gamina pašarą pagal mūsų receptą. Didžiąją jo dalį sudaro kukurūzai ir grūdai. Savaime aišku, dedame vitaminų ir mikroelementų – jie viščiukams reikalingi lygiai taip pat kaip ir žmonėms, – sako P. Dijokas.

Jis prisipažįsta prieš kokius trejus metus paragavęs vištienos iš didelio paukštyno ir įsitikinęs, kad ji nė iš tolo neprilygsta ūkininko užaugintai.

Pauliaus teigimu, perteklinis arba ne pagal paskirtį naudojamas antibiotikų vartojimas žemės ūkyje skatina antibiotikams atsparių bakterijų – mikroorganizmų, kurie nustoja reaguoti į gydymą, – plitimą. Tai jau pripažinta pasauline sveikatos apsaugos problema: atsparios padermės žmogų gali pasiekti per mėsą, vandenį, dirvožemį.

Dėl savo mėsos jis ramus. Iki šiol jis vedžiodavo ekskursijas po savo ūkį, kad parodytų, kokiomis sąlygomis auga viščiukai. Bet dabar, ūkiui išaugus, rizikuoti nenori, tačiau nuolatiniai klientai visada gali pasidomėti ir užduoti juos dominančius klausimus. P. Dijoko užaugintos vištienos galima rasti specialiame tinklų „Rimi“ ir „Livin“ skyriuje.

Ką turi žinoti vartotojas?

VMVT specialistai rekomenduoja skaityti etiketę. Jie tvirtina, kad formuluotės, tokios kaip „užauginta be antibiotikų“, – ne rinkodaros ėjimas, o oficialus pareiškimas, kuris visada tikrinamas. Nustačius pažeidimų, gamintojams gresia baudos.

Vis dėlto reikia suprasti, kad prie kiekvienos partijos tikrintojo nepastatysi. Tyrimai kainuoja nemažus pinigus. Beje, būta atvejų, kai Lietuvos tarnybos privertė pašalinti iš lentynų netinkamą mėsą. Bet juk kažkas jos jau buvo nusipirkęs.

Ir vis dėlto veterinarijos tarnyboje tvirtina, kad gyvulių, kurie buvo gydomi antibiotikais laikantis visų normų, mėsa yra saugi, net jei ant pakuotės nėra garsios žymos.

Lietuvoje mažiau nei ES vidurkis

Žemės ūkyje antibiotikų naudojimas nedraudžiamas, tačiau jais galima ne tik gydyti gyvulių ligas, bet ir užmaskuoti daugybę problemų – nuo prastų laikymo sąlygų iki nekokybiško pašaro. Ne paslaptis, kad iki šiol yra gamintojų, linkusių antibiotikus naudoti masiškai ir profilaktiškai.

Vis dėlto tendencijos džiugina. Lietuvoje antibiotikų naudojimas žemės ūkyje jau mažesnis nei Europos vidurkis ir keturis kartus mažesnis nei Lenkijoje.

Kaip paaiškino VMVT atstovai, antibiotikų lygis skaičiuojamas pagal gyvulininkystės ūkių nupirktų antimikrobinių preparatų kiekį, tenkantį kiekvienam užaugintos biomasės kilogramui. Lietuvos ūkininkai pasiekė 48,2 mg rodiklį. Visų statistika apimtų šalių vidurkis – 73,9 mg. Vis dėlto ne visiems pavyksta taip sėkmingai mažinti antibiotikų vartojimą gyvulininkystėje kaip Lietuvoje ar Skandinavijos šalyse. Antai kaimyninėje Lenkijoje didelė dalis į Lietuvą importuojamos gyvulininkystės produkcijos pagaminama sunaudojant 196 mg antibiotikų kiekvienam užaugintos mėsos kilogramui. Tai beveik tris kartus daugiau nei Europos vidurkis ir keturis kartus daugiau nei Lietuvoje.

Jolanta DOVLIAŠEVIČ

Beje…

Mitai apie antibiotikus

– Mėsa su antibiotikais visada pavojinga. Iš tikrųjų, jei laikomasi karantino normų, antibiotikų mėsoje arba visai nėra, arba jų kiekis neviršija saugių rodiklių.

– Jei nėra žymos „be antibiotikų”“, vadinasi, mėsa kenksminga. Tokio užrašo nebuvimas nereiškia, kad produktas pavojingas – galbūt gyvuliai buvo gydyti, kaip numato įstatymas, ir mėsa yra saugi vartoti.

– Mėsa be antibiotikų visada ekologiška. Ne, tai ne sinonimai. Ekologinę gamybą reglamentuoja atskiri standartai, o žyma „be antibiotikų” – tik vienas iš galimų kriterijų.