Vaiko išvežimas į užsienį: kada teismas įpareigoja grąžinti, o kada – apsaugoti?

Skyrybų procesas, smurtas šeimoje ir vienašališkas vaikų išvežimas į kitą valstybę tampa vis dažnesne tarptautinės šeimos teisės dilema. Kai vienas iš tėvų išvyksta su vaikais į užsienį, siekdamas apsisaugoti nuo smurto artimo artimoje aplinkoje, o kitas kreipiasi į institucijas dėl neteisėto vaikų išvežimo, teismai susiduria su sudėtingu uždaviniu. Jiems tenka ieškoti pusiausvyros tarp pareigos užkirsti kelią vienašališkam vaikų perkėlimui ir vaiko apsaugos nuo fizinės ar psichologinės žalos.

Lietuvoje visus tokio pobūdžio ginčus pagal 1980 m. Hagos konvenciją nagrinėja išskirtinę jurisdikciją turintis Vilniaus apygardos teismas. Šią jautrią temą Mykolo Romerio universiteto (MRU) Teisės mokyklos profesorės dr. Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė ir dr. Katarzyna Bogdziewicz nagrinėjo Stambule vykusiame Tarptautinės šeimos teisės draugijos pasauliniame kongrese, kuriame susirinko daugiau kaip 300 ekspertų iš beveik 50 valstybių.

Kai išvykimas tampa bandymu apsaugoti vaiką

Tarptautinės vaikų išvežimo taisyklės skirtos užkirsti kelią tam, kad vienas iš tėvų savo sprendimu pakeistų teisinę aplinką, kurioje sprendžiamas šeimos ginčas. 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir Europos Sąjungos reglamentas „Briuselis II ter“ numato mechanizmus dėl vaiko grąžinimo ir skirtingų valstybių institucijų bendradarbiavimo. Tačiau sudėtingiausios bylos kyla tada, kai išvykimas tampa bėgimu nuo smurto šeimoje.

Teismams tokiose situacijose tenka vertinti ne tik patį išvežimo faktą, bet ir aplinkybes, paskatinusias tėvą ar motiną priimti tokį sprendimą. Smurtas gali pasireikšti fizine forma, tačiau grėsmę vaikui gali kelti ir kontrolė, grasinimai ar psichologinis smurtas. Šias aplinkybes įrodyti teisme būna sunku, ypač kai sprendimus privaloma priimti skubiai.

„Vertinant tokią riziką svarbu atsižvelgti į konkrečias vaiko ir šeimos aplinkybes, o ne apsiriboti vien formaliu klausimu, ar buvo priimtas sprendimas dėl smurto. Teismui svarbu suprasti, kokioje aplinkoje vaikas gyveno, kokią patirtį jis turėjo ir kas jo lauktų grįžus“, – sako šeimos teisės ir vaiko teisių apsaugos ekspertė, MRU profesorė dr. Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė.

Vertinant situaciją nepakanka vien nustatyti išvežimo teisėtumą – būtina detaliai įvertinti ir sąlygas, kuriomis vaikas turėtų sugrįžti į ankstesnę aplinką.

Karas Ukrainoje sujaukė įprastas procedūras

Prasidėjęs plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą tarptautinio vaikų išvežimo bylas padarė dar sudėtingesnes. Karo baisumai privertė šeimas judėti per valstybių sienas, vaikai atsidūrė svetimose šalyse, šeimos buvo išskirtos, o įprasti socialiniai ryšiai visiškai nutrūko. Neretai trūksta asmens dokumentų ar patikimos informacijos apie vaiko šeimos situaciją, o bėgant laikui keičiasi šeimos santykiai, todėl tampa sunku nustatyti vaiko įprastinę gyvenamąją vietą.

Ar pats karo faktas automatiškai reiškia, kad vaikas negali būti grąžintas?

„Karo aplinkybės savaime nepanaikina tarptautinės vaikų išvežimo sistemos taisyklių, tačiau jos gali turėti didelę reikšmę vertinant konkrečią riziką vaikui. Svarbu nustatyti, kokia yra reali situacija konkrečioje vietoje, į kurią vaikas turėtų grįžti, ir kokias pasekmes toks grįžimas turėtų jo saugumui bei gerovei“, – aiškina prof. dr. Katarzyna Bogdziewicz.

Karas taip pat išryškino institucijų operatyvumo problemą. Valstybės privalo veikti greitai, tačiau kartu privalo surinkti tikslią informaciją apie vaiko aplinką. Šioje srityje itin svarbus tampa glaudus skirtingų valstybių institucijų bendradarbiavimas.

„Vaiko apsauga negali priklausyti vien nuo to, kaip greitai viena valstybė gali gauti informaciją iš kitos. Reikalingos procedūros, kurios leistų tokias situacijas spręsti operatyviai ir kartu užtikrintų individualų vaiko situacijos įvertinimą.“ – sako prof. dr. K. Bogdziewicz.

Vaikas – savarankiškas teisių turėtojas

Laikui bėgant tarptautinės šeimos teisės požiūris į vaiką iš esmės pasikeitė. Anksčiau vaikas buvo vertinamas kaip suaugusiųjų sprendimų objektas, o šiandien jis pripažįstamas savarankišku teisių turėtoju. Dėl šios priežasties sprendžiant tarptautinio vaikų išvežimo bylas teismuose vis svarbesnis tampa paties vaiko balsas. Jo nuomonė nėra vienintelis sprendimą lemiantis veiksnys, tačiau ji yra reikšminga vertinant vaiko interesus bei asmeninę patirtį.

„Vaiko dalyvavimas tokiose bylose neturėtų būti suprantamas kaip pareiga pasirinkti vieną iš tėvų. Vaikas neturėtų tapti tėvų konflikto teisėju ar tarpininku. Tačiau jo patirtis ir nuomonė gali būti svarbi sprendžiant, kokia aplinka jam būtų saugiausia ir geriausiai atitiktų jo interesus“, – sako prof. dr. I. Kudinavičiūtė-Michailovienė.

Šiose bylose susiduria tėvų teisės, valstybės įsipareigojimas užkirsti kelią vienašališkam vaikų grobimui ir pareiga apsaugoti vaiką nuo žalos. Nors karo Ukrainoje patirtis šią dilemą paaštrino, problema išlieka aktuali ir taikos metu, kai šeimos gyvena tarp skirtingų valstybių, o jų konfliktai peržengia vienos šalies teisės ribas.

„Svarbiausia nepamiršti, kad kiekvienoje tokioje byloje kalbame apie konkretų vaiką, o ne vien apie teisės taisyklių taikymą. Tarptautinė sistema – tiek teisinis reguliavimas, tiek tarpinstitucinis bendradarbiavimas – turi užtikrinti, kad vaiko išvežimas netaptų būdu vienašališkai pakeisti jo gyvenamąją vietą, tačiau lygiai taip pat ji turi būti pajėgi apsaugoti vaiką tais atvejais, kai grįžimas jam reikštų realų pavojų“, – apibendrina I. Kudinavičiūtė-Michailovienė.

Praktinė taisyklė skaitytojams

Jeigu planuojate su vaiku išvykti gyventi į užsienį, o vaiko tėvų santykiai yra nutrūkę arba įtempti, prieš išvykstant būtina gauti rašytinį kito iš tėvų sutikimą. Jeigu tokio sutikimo gauti nepavyksta, privaloma kreiptis į teismą dėl leidimo išvežti vaiką nuolat gyventi į kitą šalį. 

Svarbu žinoti, kad vienašališkas vaiko išvežimas be sutikimo teisiškai yra traktuojamas kaip vaiko grobimas. Lietuvoje šiuos skubius klausimus nagrinėja tik Vilniaus apygardos teismas, kuris nesprendžia globos teisių, o tik įpareigoja grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį, kur ir turi būti sprendžiamas tėvų ginčas.