Profesiniai ryšiai dažnai prasideda be plano ir atgyja po daugelio metų

Pasitarti dėl naujos užduoties ar sužinoti, kaip panašią problemą sprendžia kiti, naudinga net ir neieškant naujo darbo. Tokios pažintys dažnai užsimezga visai paprastai – užsiimant bendra veikla, o kartais užtenka parašyti seniai matytam kolegai.
Pokalbis baigėsi, kontaktas liko
Tarkime, po mokymų telefone išsaugojote naujo pažįstamo kontaktą. Per pertrauką įsišnekėjote ir paaiškėjo, kad darbe susiduriate su panašiais sunkumais, tik sprendžiate juos skirtingai. Pokalbis buvo įdomus, tad atsisveikindami sutarėte dar pabendrauti. Tačiau kitą dieną parašyti jau kiek nejauku: ką pasakyti, kai nėra nei konkretaus prašymo, nei svarbios naujienos?
Žodis „tinklaveika“ tokiai pažinčiai skamba pernelyg iškilmingai. Jis primena konferencijų sales ir žmones, kurie bet kur randa su kuo pasikalbėti. O jei nemėgstate šurmulio ar tiesiog nenorite kiekvieno pokalbio pradėti svarstymu, kuo pašnekovas galėtų būti naudingas?
Vis dėlto profesiniame gyvenime pagalbos prireikia gerokai anksčiau, nei imame dairytis naujo darbo. Mokytojui gali rūpėti, kaip kolega iš kitos mokyklos sudomina sunkiai į pamoką įsitraukiančią klasę, administratoriui – kaip patogiau suplanuoti pamainas, meistrui – ar verta išbandyti naują medžiagą. Kartais vienas pokalbis parodo, kad tą patį darbą galima atlikti ir kitaip.
Ryšių kūrimo ekspertė Kotryna Stankutė-Jaščemskienė pabrėžia, kad pasikeitimas kontaktais dar nereiškia tikro ryšio: „Jam reikia bendrų patirčių, atvirumo, laiko išgirsti kitą žmogų, suprasti, kuo galime būti naudingi vieni kitiems. Taip atsiranda pasitikėjimas, o kartu ir pagrindas ilgalaikiam santykiui.“
Bendras reikalas geriau už išmoktą prisistatymą
Pažintis po mokymų turi paprastą pranašumą: abu žmonės jau žino, apie ką kalbėtis. Nereikia ieškoti protingai skambančios įžangos ar spėlioti, kuo sudominti pašnekovą. Galima prisiminti ką tik girdėtą mintį, paklausti, ar ji praverstų jo darbe, pasidalyti savo abejone.
K. Stankutė-Jaščemskienė siūlo atkreipti dėmesį į bendruomenes, mokymus, savanorystę ir kitą bendrą veiklą – ten žmonės turi daugiau progų ramiai pasikalbėti. Kartu atliekant užduotį galima pamatyti, kaip žmogus dirba, o kitą sykį susitikus jau yra ką prisiminti.
Bendra veikla leidžia išeiti ir už savo profesinio rato. Pavyzdžiui, bibliotekos darbuotojas, atėjęs į renginių viešinimo dirbtuves, gali pasikalbėti su komunikacijos specialistu apie tai, kaip pasiekti žmones, kurie apie renginius paprastai nesužino. Tokia pažintis prasideda nuo konkretaus klausimo, o ne nuo pasiūlymo bendradarbiauti.
„Kuriant ryšius mano mėgstamiausias principas – geriau būk susidomėjęs, o ne bandyk būti įdomus“, – pataria ekspertė.
Išgirdus apie pavykusį renginį galima pasiteirauti, ką organizatoriai šįkart darė kitaip. Galbūt panašų sprendimą bandėte ir savo darbe – taip atsiranda proga pasidalyti patirtimi. Trumpas pasakojimas apie tai, ką šiuo metu bandote išspręsti, padeda ir prisistatyti: vien pareigų pavadinimas ne visada daug pasako.
Žinutei užtenka vienos detalės
Grįžkime prie telefone išsaugoto kontakto. Jei per mokymų pertrauką aptarėte konkretų darbo būdą, bendravimą galima pratęsti nuo jo. Pavyzdžiui: „Po mokymų išbandžiau jūsų minėtą būdą – padėjo. Ačiū, kad pasidalijote.“ Tokiai žinutei nereikia ilgos įžangos. Gavėjui aišku, kas rašo, kodėl prisiminė ir kuo buvo vertingas jų pokalbis.
Pažadėta nuoroda ar pavyzdys iš savo darbo taip pat suteikia progą sugrįžti prie pažinties. Jei pažado nebuvo, galima pasidalyti vėliau surasta informacija, susijusia su tuo, kas pašnekovui rūpėjo. Tik verta trumpai paaiškinti, kodėl ją siunčiate. O jeigu bendros temos tęsinio kol kas nėra, jo nereikia išgalvoti vien tam, kad primintumėte apie save.
Ryšio palaikymas nebūtinai reikalauja kavos kiekvieną mėnesį. Vieni žmonės turi apie ką pasikalbėti kas savaitę, kitų keliai susikerta retkarčiais. O kai atsiranda bendra tema, galima vėl susitikti ar tiesiog susirašyti.
Kartais atsakymo nesulaukiama. Žinutė galėjo pasimesti, žmogus gali būti užsiėmęs arba nenorėti tęsti bendravimo. Jei buvote dėl ko nors susitarę, galima trumpai priminti, tačiau nuolat raginti atsakyti neverta. Malonus pokalbis gali taip ir likti vienu pokalbiu.
Senas kolega kartais turi naujų atsakymų
Buvę kolegos ar bendramoksliai gali metų metus nesusitikti tiesiog todėl, kad nebeliko bendro kabineto, pietų pertraukų ir kasdienio kelio. Per tą laiką abu pakeitė darbą, išmoko naujų dalykų, sutiko kitų žmonių. Tai, kad nebebendraujate, dar nereiškia, jog senoji pažintis neturi tęsinio.
Ne itin artimų pažinčių vertę atskleidė 2022 m. atliktas didelis tyrimas, apėmęs apie 20 milijonų „LinkedIn“ vartotojų. Eksperimentai parodė, kad ne itin artimi ryšiai vidutiniškai dažniau padėjo pereiti į naują darbą nei ryšiai su gerai pažįstamais žmonėmis. Vis dėlto rezultatai skyrėsi pagal veiklos sritį ir tai, kiek artimi buvo žmonės.
Vienas tyrimo autorių, Masačusetso technologijos instituto profesorius Sinanas Aralas, šį rezultatą aiškina paprastai: artimų žmonių pažinčių ratai dažnai panašūs į mūsų. Tuo tarpu tolimesni pažįstami gali turėti kitokios patirties, informacijos ar pažinčių, kurios mūsų įprastoje aplinkoje nepasiekiamos.
Su senais kolegomis situacija kiek kitokia. Rutgerso universiteto mokslininkas Danielis Z. Levinas su kolegomis tyrė, kuo gali būti naudingos po ilgos pertraukos atnaujintos pažintys. Tyrimo dalyvių buvo paprašyta dėl svarbaus darbo projekto pasitarti su žmonėmis, su kuriais jie seniai nebendravo. Paaiškėjo, kad tokios pažintys gali suteikti vertingų žinių: žmones jau sieja anksčiau atsiradęs pasitikėjimas, o per prabėgusius metus kiekvienas sukaupė naujos patirties.
Todėl laiško buvusiam kolegai nereikia rašyti tarsi visai nepažįstamam. Galima prisiminti bendrą darbą ir pasidomėti, kuo jis dabar gyvena. Vis dėlto per penkerius metus galėjo pasikeisti ir jo interesai, ir veikla. Pokalbis suteikia progą susipažinti iš naujo, o ne vien prisiminti, kaip bendravote anksčiau.
Jei parašyti paskatino konkretus klausimas, jo slėpti nebūtina. Galima pradėti paprastai: „Seniai nesikalbėjome. Dabar susidūriau su klausimu, kurį kadaise sprendei ir tu. Ar galėčiau trumpai pasitarti? Suprasiu, jei šiuo metu neturi laiko.“ Gavęs atsakymą žmogus gali vėliau pranešti, kas iš patarimo išėjo. Taip bendravimas turi tęsinį ir tada, kai pradinis prašymas jau išpildytas.
Prašyti pagalbos – nereiškia likti skolingam
Vien tai, kad senas pažįstamas parašė prireikus patarimo, dar nereiškia, kad jis nori pasinaudoti pažintimi. Daugiau pasako tolesnis bendravimas. Ar pakanka trumpo atsakymo, ar prašymas nepastebimai išauga į kelių valandų darbą? Ar atsisakymas priimamas ramiai, ar tenka teisintis, kodėl negali padėti? Tai gerokai svarbiau nei skaičiuoti, kuris dažniau parašo pirmas.
K. Stankutė-Jaščemskienė, kalbėdama apie tai, ką galime duoti kitam, įvardija įvairius dalykus: „Tai gali būti mūsų dėmesys, laikas, žinios, pagalba, palaikymas ar supažindinimas su kitu žmogumi.“
Skirtingais profesinio gyvenimo etapais šios galimybės nevienodos. Pradedantis darbuotojas galbūt dar negali parekomenduoti kolegos naujoms pareigoms, tačiau gali pasidalyti ką tik išbandytu įrankiu ar pastebėti tai, kas patyrusiam specialistui praslydo pro akis. Nebūtina iš karto atsilyginti lygiaverte paslauga. Padėka ir žinia, kaip sekėsi, parodo, kad skirtas laikas pravertė.
Ribos irgi gali būti konkrečios: žmogus turi laiko atsakyti į vieną klausimą, bet negali peržiūrėti viso projekto; gali nurodyti viešą šaltinį, tačiau negali dalytis darbovietės vidaus dokumentais. Kai lieka vietos ir tokiam atsakymui, kitą kartą lengviau parašyti nebijant iškart prisiimti papildomų įsipareigojimų.
Beje, kartais malonu gauti žinutę net ir tada, kai niekas nieko neprašo. Pitsburgo universiteto mokslininkė Peggy Liu su kolegomis tyrė, kaip žmonės reaguoja į netikėtą senų pažįstamų dėmesį. Paaiškėjo, kad rašantieji dažnai neįvertina, kiek džiaugsmo kitam žmogui gali suteikti paprastas laiškas, žinutė ar skambutis. Ypač malonu, kai kažkas prisimena visai netikėtai, po ilgesnės tylos.
Olga Didžiulienė