Vilnius po sutemų: kaip šviesa keičia saugumą, miestą ir mūsų kasdienybę
Vakare užsideganti gatvės šviesa atrodo savaime suprantama, kol viename ruože ji neužgęsta, nepradeda akinti pro langą ar paaiškėja, kad tamsiame take jos apskritai nėra. Tačiau miesto apšvietimas – ne vien šviestuvai ant stulpų. Už jų slypi kilometrai kabelių, valdymo spintos, projektavimo ir derinimo darbai, fotometriniai skaičiavimai, medžių šaknys, požeminiai tinklai, paveldosaugos reikalavimai ir vis dažniau – duomenys bei išmaniosios technologijos. Kartu tenka spręsti iš pažiūros prieštaringą užduotį: mieste turi būti saugu ir patogu judėti, bet šviesa neturi akinti, lįsti į gyvenamųjų namų langus ar bereikalingai trikdyti naktinės gamtos.
Apie tai, kaip planuojamas ir prižiūrimas beveik 70 tūkstančių šviesos taškų tinklas, kodėl tamsiau ne visada reiškia blogiau ir kaip Vilniaus apšvietimas po truputį tampa duomenimis valdomu tinklu, kalbamės su „Vilniaus apšvietimo“ Inžinerijos komandos vadovu Dariumi JASU.
– Ką iš tiesų apima jūsų Inžinerijos komandos darbas? Ar esate atsakingi už visą miesto apšvietimą?
– Iš esmės dirbame su visu miestu, o mūsų darbas gerokai platesnis nei vien suprojektuoti šviestuvą. Inžinerijos komanda dirba su užsakovais, derina objektus ir sprendinius, rengia projektus, o tada jau infrastruktūros kolegos tampa tomis rankomis, kurios darbus įgyvendina vietoje. Tada informacija grįžta pas mus: sutvarkome dokumentaciją, parengiame objektą naudoti ir perduodame tolesnei jo priežiūrai.
Dirbame ir su trečiųjų šalių projektais. Mieste nuolat vyksta statybos, rekonstrukcijos, atsiranda naujų gyvenamųjų ar komercinių objektų. Pavyzdžiui, kai rekonstruojama gatvė prie didesnio vystomo objekto, padedame derinti apšvietimo projektą. Turime patikrinti, ar sprendiniai atitinka reikalavimus ir ar tai, kas bus pastatyta, vėliau darniai įsilies į bendrą miesto tinklą.
Jeigu žiūrėtume dar plačiau, mūsų darbo laukas apima gatves, pėsčiųjų ir dviračių takus, parkus, skverus, gyvenamąją aplinką, pėsčiųjų perėjas, sporto aikštynus, architektūrinį ir dekoratyvinį apšvietimą. Dirbame su visa sistema – nuo šviestuvo ir jo optikos iki atramų, požeminių kabelių, maitinimo punktų, valdymo įrangos ir informacinių sistemų. Todėl čia susitinka elektrotechnika, šviesotechnika, urbanistika, architektūra ir vis daugiau informacinių technologijų.
– Ar visos Vilniaus gatvės turėtų būti apšviestos?
– Iš esmės – taip, tačiau visada svarbu ne tik tai, ar apšviesti, bet ir kaip. Vienai gatvei reikia vienokio apšvietimo, kitai – visai kitokio. Vertinamas srautas, greitis, pėsčiųjų judėjimas, aplinka, taikomi standartai. Mums labai svarbus principas, kad apšvietimas pirmiausia yra žmogui, ypač pėsčiajam. Automobilis turi savo žibintus, o žmogus, einantis taku ar į stotelę, pats sau kelio neapšvies. Todėl didesnį dėmesį skiriame pėsčiųjų judėjimui.
– Kokio masto yra Vilniaus apšvietimo tinklas?
– Kilometrais apšvietimą skaičiuoti nėra labai tikslu, nes gatvės skirtingos. Viename kilometre gali pakakti kelių dešimčių šviestuvų, kitur jų reikės kelis kartus daugiau. Todėl mums aiškiausias rodiklis yra šviesos taškai. Šiandien prižiūrime beveik 70 tūkstančių šviesos taškų.
Kalbant apie infrastruktūrą, tinkle yra apie 2,2 tūkstančio kilometrų kabelių ir oro kabelinių linijų bei daugiau kaip 40 tūkstančių apšvietimo atramų. Bet 2,2 tūkstančio kilometrų kabelių nereiškia tiek pat kilometrų apšviestų gatvių – vienoje gatvėje kabeliai gali eiti abiem pusėmis, būti atšakų, žiedinių schemų, maitinimo linijų į parkus ar kiemus.
– Mieste kartais matyti autonominių šviestuvų su saulės moduliais. Ar tai reali įprasto tinklo alternatyva?
– Turime tokių bandymų, bet mūsų klimato sąlygomis tai nėra sprendimas visam miestui. Vasarą, kai temsta labai vėlai, energijos galima prikaupti pakankamai, bet tada ir šviesos reikia trumpiau. Žiemą yra priešingai: šviesos reikia ilgai, o saulės turime mažai.
Teoriškai galima dėti labai didelius modulius ir baterijas, tačiau tada kyla ir estetikos, ir kainos klausimas. Miesto erdvėje šviestuvas tampa milžiniškas, o efektyvumas vis tiek ne visada toks, kokio reikia. Todėl šiandien tai labiau pavieniai, specifinėms vietoms tinkami sprendimai, o ne masinė Vilniaus gatvių apšvietimo kryptis.
– Kas sprendžia, kur reikia naujo apšvietimo? Kaip nustatomi prioritetai?
– Tai nėra vien „Vilniaus apšvietimo“ sprendimas. Poreikius formuojame kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, gauname ir gyventojų prašymų, patys matome problemines vietas. Turime sąrašą objektų, kuriuose apšvietimą reikėtų įrengti ar pagerinti, ir tas sąrašas yra tikrai didelis. Vertiname, kiek žmonių naudojasi vieta, ar ten juda pėstieji ir dviratininkai, koks eismas, ar šalia yra mokykla, stotelė, perėja, kokia saugumo situacija, ar jau yra tinklas, prie kurio galima prisijungti, kiek kainuotų darbai. Didesnį prioritetą natūraliai gauna vietos, kur žmonių srautai dideli.
Tada viską reikia derinti ir su kitais miesto planais. Jeigu kitais metais numatyta gatvės rekonstrukcija, būtų nelogiška šiemet iškasti naują apšvietimo trasą, o po metų ją vėl ardyti. Todėl kartais žmogui iš šalies gali atrodyti, kad sprendimas juda lėtai, bet iš tikrųjų jis derinamas su daug didesniu miesto mechanizmu.
– Kaip atrodo visas kelias nuo sprendimo, kad apšvietimo reikia, iki realiai užsidegančio žibinto?
– Pirmiausia reikia atskirti gedimą nuo naujos infrastruktūros. Jeigu šviestuvas anksčiau švietė ir nebešviečia, tai viena istorija. Jeigu apšvietimo ten niekada nebuvo, prasideda plėtros procesas.
Kai jau priimamas sprendimas įrengti apšvietimą, vertiname esamą aplinką: kokia gatvė, kokios dangos, kas po žeme, kas planuojama ateityje. Tada projektuojame, atliekame skaičiavimus, deriname su savivaldybe, kitais tinklų valdytojais, prireikus perkame medžiagas ir organizuojame darbus. Baigus statybas dar reikia sutvarkyti išpildomąją dokumentaciją, atlikti reikiamus patikrinimus ir tik tada objektas tampa visaverte eksploatuojamo tinklo dalimi.
Paprasto objekto darbai gali pajudėti gana greitai, bet sudėtingoje vietoje procesas gali užtrukti gerokai ilgiau. Senamiestyje ar jautriose teritorijose prisideda paveldosaugos ir archeologijos reikalavimai, gausu požeminių tinklų. Kartais žemėlapyje viskas atrodo paprasta, o tikrovėje paaiškėja, kad atramai tiesiog nėra vietos.
– Kur Vilniuje apšvietimą įrengti sudėtingiausia?
– Senamiestyje, istorinėje miesto dalyje, žinoma, daug apribojimų: siauri šaligatviai, vertingos dangos, pastatų fasadai, paveldosauga, daugybė tinklų po žeme. Tačiau kartais senesniuose gyvenamuosiuose rajonuose būna ne mažiau sudėtinga. Kai tie rajonai buvo statomi prieš kelis dešimtmečius, aplink buvo daug daugiau atviros erdvės, pievų. Gyventojai sodino medžius, jie užaugo, šaknys išsiplėtė, po žeme atsirado naujų komunikacijų. Dabar turime sutalpinti kabelį, atramą, apšviesti taką ar aikštelę ir kartu kuo mažiau pažeisti medžius.
Medžio mes nelaikome kliūtimi, kurią reikia pašalinti dėl šviestuvo. Priešingai – sprendinį deriname prie aplinkos. Kartais kabelius klojame uždaru būdu, kad nereikėtų ardyti šaknyno, kartais keičiame atramos vietą ar optiką. Būna ir tokių gatvių, kur vizualiai vietos daug, bet po žeme nutiestas dujotiekis, ryšiai, kiti tinklai, ir mūsų atramai tiesiog nebelieka vietos.
– Kodėl vienur vakare labai šviesu, o kitur atrodo gerokai tamsiau? Ar tai visada reiškia, kad apšvietimas prastas?
– Ne. Gali būti du variantai: arba ten tiek šviesos ir turi būti, arba apšvietimas iš tiesų netinkamas.
Visoms gatvėms nereikia vienodo šviesos lygio. Magistralinėje gatvėje srautas ir greitis dideli, todėl vairuotojui reikia anksčiau matyti kelio geometriją, kliūtis, kitus eismo dalyvius. Mažoje gyvenamojoje gatvelėje poreikis kitas. Pėsčiųjų erdvėje svarbu, kad žmogus galėtų orientuotis, matyti kitų žmonių veidus, jaustis saugiai.
Be to, mūsų pojūtį labai veikia kontrastas. Jeigu vieną ruožą padarysime per šviesų, šalia esantis tinkamai apšviestas ruožas jau atrodys tamsus. Todėl geras apšvietimas nėra kuo ryškiau. Man patinka labai paprastas apibūdinimas: reikiamas šviesos kiekis reikiamoje vietoje, tinkama kryptimi ir tinkamu metu.
– Pėsčiųjų perėjose kartais matome šaltesnę, baltesnę šviesą. Kodėl?
– Ten sąmoningai kuriamas kontrastas. Gatvėje gali būti, pavyzdžiui, 3000 K šiltesnė šviesa, o perėjos kryptiniame apšvietime – 5000 K ar daugiau. Vairuotojui žmogus tada labiau išsiskiria iš aplinkos. Svarbiausia perėjoje apšviesti ne patį ženklinimą, o žmogų. Jeigu „zebras“ šviečia ryškiai, bet pėsčiojo kūnas lieka tamsiame fone, saugumą užtikrinti sudėtinga. Todėl šiuolaikiniuose sprendiniuose naudojama kryptinė optika ir vertinama vertikalioji apšvieta.
– Ar tinkamas apšvietimas iš tikrųjų gali padėti mažinti eismo įvykių riziką?
– Taip, apšvietimas prie saugumo prisideda, bet nenorėčiau sakyti, kad vien šviestuvas išsprendžia avaringumą. Visada veikia visas kompleksas: greitis, sankryžos sprendiniai, perėjos vieta, šviesoforai, žmonių elgesys.
Vilniuje su JUDU įgyvendinome pavyzdinį projektą vietoje, kurioje būdavo fiksuojama eismo įvykių. Įrengėme kryptinį perėjų apšvietimą, kad pėsčiasis būtų aiškiai matomas. Net jeigu žmogus elgiasi neapdairiai, vairuotojas, pamatęs siluetą, gali laiku sureaguoti.
Yra ir tarptautinių tyrimų, kurie geresnį gatvių apšvietimą sieja su mažesniu eismo įvykių bei sužalojimų skaičiumi. Tačiau noriu būti tikslus: apšvietimas yra tik vienas saugumo veiksnių, o ne vienintelė priežastis.
– Ar tuneliuose apšvietimas valdomas kitaip nei atviroje gatvėje?
– Taip, tuneliuose žmogaus akies prisitaikymas ypač svarbus. Vilniuje prižiūrime trijų tunelių apšvietimą, ir jų apšvietimo valdymas kitoks nei paprastoje gatvėje. Kuo lauke šviesiau, tuo tam tikrose tunelio zonose reikia daugiau šviesos, kad įvažiuodamas vairuotojas neprarastų galimybės laiku pastebėti kliūtį ar kitą eismo dalyvį.
Valdymas priklauso ir nuo krypties bei paros laiko. Jeigu viena kryptimi važiuoji į saulę, kita – nuo jos, regėjimo sąlygos skiriasi. Todėl tunelio apšvietimas turi savo grafikus ir jutiklius.
– Vilniuje pastaraisiais metais didžioji dalis šviestuvų buvo keičiami į LED. Ką tai lėmė?
– Šiuo metu apie 98,5 procento mūsų prižiūrimų šviesos taškų yra LED šviestuvai arba prožektoriai. Tai labai didelis pokytis. LED pranašumas – ne tik elektros taupymas. Šie šviestuvai ilgiau tarnauja, jiems reikia mažiau priežiūros, bet svarbiausia – jie leidžia daug tiksliau valdyti šviesą. Optika gali nukreipti srautą į važiuojamąją dalį, taką ar perėją ir be reikalo neskleisti jo ten, kur nereikia. Be to, galime reguliuoti apšvietimo intensyvumą, parinkti tinkamą spalvinę temperatūrą ir taikyti skirtingus veikimo režimus.
Modernizacijos rezultatai labai konkretūs. II etape, pakeitus beveik 8 tūkstančius šviestuvų ir įdiegus kitus sprendinius, energijos sutaupymas siekė apie 54 procento III etape, kur buvo modernizuoti 829 šviestuvai, metinis galutinės energijos kiekis sumažėjo apie 77 procentais. Tai rodo, kokia neefektyvi buvo dalis senųjų sprendinių.
Šiame modernizacijos etape mane labai džiugino komandos susitelkimas. Buvo etapų, kai su ribotais resursais reikėjo padaryti tai, kas iš pradžių atrodė sunkiai įmanoma. Modernizacija pakeitė ne tik infrastruktūrą – teko auginti technines žinias, kurti naujas tvarkas, standartizuoti sprendinius. Dabar tos išmoktos pamokos padeda dirbti greičiau ir aiškiau.
– Ar naktį šviestuvai visada šviečia vienodu intensyvumu?
– Ne. Net ir be labai sudėtingos centrinės sistemos šviestuvas gali turėti astronominį pritemdymo grafiką. Pagal įsijungimo ir išsijungimo laikus jis nustato vadinamąjį virtualų nakties vidurį ir pagal iš anksto nustatytą programą tam tikromis valandomis sumažina šviesos srautą.
Pažangesniuose ruožuose intensyvumą galime valdyti centralizuotai ar individualiai. Ateities kryptis dar įdomesnė – adaptyvus apšvietimas, kuris reaguotų ne tik į laikrodį, bet ir į realų poreikį: žmogų, eismo ar pėsčiųjų srautą, aplinkos sąlygas. Kitaip tariant, ne „atėjo vakaras – viskas įsijungė vienodai“, o gyvas tinklas, kuris šviečia tiek, kiek konkrečiu metu reikia.
– Kaip skiriasi šviesos spalva skirtingose miesto vietose?
– Spalvinė temperatūra matuojama kelvinais: kuo jų mažiau, tuo šviesa atrodo šiltesnė. Vilniuje sąmoningai nedarome vienodos spalvos visame mieste. Senamiestyje ir dalyje pėsčiųjų bei dviračių zonų numatoma apie 2700 K, gyvenamosiose ir mažesnio intensyvumo teritorijose – apie 3000 K, intensyviausiose transporto gatvėse – iki 4000 K. Kryptiniame pėsčiųjų perėjų apšvietime naudojama šaltesnė, ne mažesnės kaip 5000 K spalvinės temperatūros šviesa, kad žmogus išsiskirtų iš aplinkos.
Parkuose principas priešingas – ten norime kuo šiltesnės šviesos. Gairės numato 1800–2700 K spektrą, o naktį gali būti naudojama ir 1800 K gintarinė šviesa, nes svarbūs ne tik žmonės. Šviesa veikia vabzdžius, paukščius ir kitus gyvūnus, jų paros ritmą. Ypač daug problemų gali kelti mėlynesnis spektras – daliai gyvūnų jis asocijuojasi su diena. Todėl parkuose stengiamės šviesti taką, o ne visą medžių lają. Naudojame šiltesnį spektrą, mažesnį intensyvumą, žemesnius šviestuvus, kuriuos naktį dar labiau pritemdome. Turime ir pirmųjų sprendimų su labai šilta, gelsva šviesa, kuri gamtą trikdo mažiau. Žmogui turi būti šviesu ten, kur jis eina, bet dėl to nebūtinai turi būti šviesus visas parkas.
– Kas yra šviesos tarša ir kodėl ji svarbi miestui?
– Paprasčiausias pavyzdys – šviestuvas yra virš mūsų, o šviesa vietoje žemės sklinda į horizontą ar į viršų. Tada ji kuria dangaus pašvaistę, dėl kurios mieste nebematome žvaigždžių. Modernizuodami tinklą stengiamės, kad iš paties šviestuvo šviesa aukštyn praktiškai nesklistų. Bet šviesos tarša nėra tik dangus. Tai ir šviesa miegamojo lange, nereikalingai apšviesta medžio laja, per stiprus fasado prožektorius, akinimas vairuotojui, reklamų švieslentės. Tai gali trikdyti natūralų žmogaus paros ritmą ir miegą. Vilniuje žvaigždes dar galime matyti, tačiau tai nereiškia, kad šviesos taršos problemos nėra. Todėl projektuodami naują apšvietimą siekiame kuo mažiau šviesos nukreipti į dangų ir už apšviečiamos teritorijos ribų.
– Kuo architektūrinis apšvietimas skiriasi nuo paprasto gatvės apšvietimo?
– Gatvių apšvietimas pirmiausia turi užtikrinti saugų judėjimą, o architektūrinis – pasakoti apie patį pastatą ar objektą. Čia svarbu ne stengtis naktį atkartoti dieną, bet išryškinti vertingąsias savybes: arką, bokštą, skulptūrą, fasado reljefą ar specifinę medžiagos faktūrą. Kartais labai mažas, tiksliai nukreiptas šviesos kiekis duoda geresnį rezultatą nei galingas prožektorius. Man patinka Šv. Onos bažnyčios pavyzdys – naktį ji atsiskleidžia kitaip. Dirbame ir su Arkikatedros apšvietimu, kurio tikslas taip pat yra aiškiau išryškinti nišas, skulptūras, bokšto ir kitų elementų santykį. Tokie sprendimai – ne vien apšvietimo inžinieriaus darbas. Prie jų prisideda architektai, savivaldybės atstovai, objekto valdytojai, paveldo specialistai. Mūsų užduotis – idėją paversti techniškai įgyvendinamu, kokybišku ir lengvai prižiūrimu sprendiniu.
– Ar Vilniaus apšvietimas valdomas centralizuotai?
– Taip. Turime bendrą valdymo sistemą, prie kurios prijungtos valdymo spintos. Labai paprastai tariant, spinta yra ta vieta, iš kurios kabeliai išsiskirsto į skirtingas gatves. Iš jos galime valdyti tinklą, matyti elektros parametrus, stebėti, ar linija veikia taip, kaip turėtų.
Jeigu normaliai veikiantis ruožas staiga pradeda vartoti mažiau galios, tai gali būti ženklas, kad kažkur dalis šviestuvų nebešviečia. Be to, jau beveik pusėje tinklo įdiegti individualūs šviestuvų valdikliai. Sistemoje matome ne tik valdymo spintą, bet ir konkretų šviestuvą: žinome jo būklę, galią, galime jį pritemdyti, keisti parametrus ar matyti, kada nutrūko elektros tiekimas. Vien per II modernizacijos etapą sumontuoti 14 249 tokie valdikliai. Kadangi visame mieste individualaus valdymo sistema dar nėra visiškai įdiegta, ieškome ir kitų būdų, kaip greičiau pastebėti gedimus.
Tačiau ten, kur nėra individualaus valdiklio ant kiekvieno šviestuvo, žmogus ne visada greitai pastebės vieną neveikiantį šviestuvą, ypač atokesnėje gatvėje. Todėl pradėjome bandyti naktinius dronų skrydžius. Dronas nufotografuoja tam tikrą teritoriją, o algoritmai lygina vaizdus su anksčiau fotografuotais ir gali padėti identifikuoti vietą, kur šviestuvas nebešviečia.
Tai dar nėra stebuklinga sistema, kuri jau viską daro už mus. Testuojame, žiūrime, kiek tai tikslu ir ekonomiškai prasminga. Bet kryptis aiški – norime, kad apie gedimą vis dažniau sistema sužinotų anksčiau negu gyventojas.
– Kaip pats atėjote į apšvietimo sritį?
– Darbą šioje įmonėje pradėjau nuo praktinės elektrotechnikos – teko dirbti elektriku, vėliau rūpintis tinklo eksploatavimu ir konkrečių objektų įgyvendinimu. Paskui perėjau prie projektavimo ir planavimo darbų: atsirado platesnė vizija, daugiau užsakymų, pradėjau spręsti viso miesto masto klausimus. Šis kelias man patinka tuo, kad perpratau tiek praktinę, ir projektavimo pusę. Kadangi pats dirbau objektuose, kitaip vertinu brėžinius: suprantu, ar sprendinį bus patogu įrengti, prižiūrėti ir remontuoti. Galiausiai pasidarė įdomu matyti ne vien atskirą stulpą, o visą miestą kaip vieną sistemą.
– Jeigu galėtumėte vieną Vilniaus erdvę apšviesti visiškai iš naujo, kuri būtų įdomiausia?
– Man įdomi ne viena vieta. Šiuo metu daug dėmesio skiriama Neries krantinei ir jos prieigoms – miestas siekia ją atgaivinti ir pritaikyti aktyvesnei veiklai, nes čia vystoma laivyba, lankosi vis daugiau žmonių. Ten apšvietimas gali labai daug pakeisti. Dar viena man labai įdomi erdvė – Vingio parkas. Dabartinis apšvietimas jame technologiškai sensta, o pats parkas yra puiki vieta parodyti, kaip turėtų veikti šiuolaikinis, gamtą tausojantis apšvietimas. Norėtųsi adaptyvaus valdymo, kuris reaguotų į žmonių judėjimą ir realų poreikį, o ne visą naktį šviestų vienodu intensyvumu. Čia susikerta pėsčiųjų ir dviratininkų srautai, vyksta renginiai, be to, tai natūralus miškas, kuriame gausu gyvūnijos. Man tai – labai įdomi inžinerinė užduotis: kuo mažiau nereikalingos šviesos, tuo kokybiškesnė turi būti toji, kurios iš tiesų reikia.
– Kaip atrodo Jūsų darbo diena? Ar apšvietimo inžinierius gali viską įvertinti iš brėžinių?
– Dviejų vienodų dienų praktiškai nebūna. Vieną rytą sprendžiu avarinį klausimą, po valandos vertinu naujos gatvės projektą, paskui susitinku su savivaldybės atstovais ar projektuotojais, dalyvauju pirkimuose, sprendžiu techninius klausimus, o vakare dar tenka nuvažiuoti į objektą. Dirbdamas vadovu jau mažiau braižau ar skaičiuoju, daugiau tenka koordinuoti komandą, modeliuoti sprendinius, dėlioti viziją, bendrauti su užsakovais, perduoti patirtį kolegoms. Bet vien kabinete apšvietimo nesukursi. Dieną brėžinyje viskas gali atrodyti labai gerai, o vakare nuvažiavęs pamatai medį, langą, reklamą, kitą šviesos šaltinį ir supranti, kad realybė kitokia. Todėl darbas nėra monotoniškas. Kartais darbo diena natūraliai persikelia į vakarą, nes tik tada iš tikrųjų pamatau rezultatą – veikiantį apšvietimą.
– Kas Jums šioje srityje įdomiausia?
– Man patinka, kad čia matai rezultatą nuo pradžios iki galo. Tai ne tas atvejis, kai kažką pardavei ir nuėjai savo keliu. Procese dalyvauji nuo pat pirmos idėjos, derini, kaip objektas turėtų atrodyti, o po kelių mėnesių ar metų gali vakare atvažiuoti ir pamatyti galutinį rezultatą.
Čia tikrai yra kūrybos. Kartais, liaudiškai tariant, iš labai prastos situacijos stengiesi išspausti geriausią įmanomą rezultatą. Ne visada pavyksta pasiekti idealą – tenka derintis prie paveldo reikalavimų, medžių, požeminių tinklų, ribotų finansų. Tačiau turime nerašytą taisyklę: viską daryti taip, kaip norėtum, kad būtų padaryta prie tavo paties namų, jog vėliau netektų raudonuoti dėl priimtų sprendimų.
– Kur, Jūsų akimis, juda miesto apšvietimo ateitis?
– LED revoliucija jau beveik įvyko. Kitas etapas – nebe vien pakeisti šviestuvą, o išmokti jį naudoti protingai. Labiausiai mane domina adaptyvus, duomenimis valdomas apšvietimas. Ne tinklas, kuris tiesiog vakare įsijungia ir ryte išsijungia, o toks, kuris žino savo būklę, reaguoja į žmonių ar transporto srautus, pats praneša apie gedimą ir šviečia tiek, kiek konkrečiu metu reikia.
Jau bandome atskirus objektus, testuojame dronus, dirbtinio intelekto sprendimus. Šviestuvas ateityje bus ne tik daiktas, kuris šviečia. Jis gali būti tinklo elementas, renkantis informaciją apie aplinką ir padedantis mums priimti geresnius sprendimus. Manau, į tą pusę ir eis visas miestas.
Agnieta JONIKIENĖ
Beje…