Pasivaikščiokime po rajonus, kuriuose gyvena mūzos

Vilnių galima skaityti kaip knygą – ir tai jau ne vien metafora. Projektas „Neakivaizdinis Vilnius“ siūlo 15 pažintinių maršrutų, kuriuos sukūrė rašytojai, poetai ir kūrybingi miesto tyrinėtojai.

Kaip gimė nauji maršrutai

Kuriame Žirmūnų kampelyje slėpėsi beveik mitinis Bizonų slėnis? Kur užsukdavo Sigitas Parulskis? Kodėl Regimantui Dimai Šnipiškės pirmiausia yra kvapas, o Ginos Viliūnės tekstuose Balsių gatvės virsta senoviniais užkeikimais?

Sutikite, visada įdomu pažvelgti į gimtąjį miestą iš naujo ir atrasti dar nepažintų jo kampelių. Todėl naujus maršrutus jungia viena idėja – parodyti miestą per asmeninę rašytojo patirtį. Maršrutus kūrė 18 autorių. Jie kviečia keliauti po Vilnių ne tik gatvėmis, bet ir savo tekstų puslapiais.

Maršrutų ypatumas – apie rajonus pasakoja su jais glaudžiai susiję žmonės: jie čia gyvena, dirba ir kuria. Todėl įprasta miesto erdvė įgauna naujų prasmių ir prisipildo netikėtų detalių.

Tarp pristatytų maršrutų – Dalios Cidzikaitės „Vidinės Karoliniškės – kosminiai koralai“, „Gabijos Lunevičiūtės vidinis Pavilnys“, Gyčio Norvilo „Dvarčionių siela – molinė“, „Ginos Viliūnės vidiniai Balsiai“ ir Gitanos Vanagaitės „Markučių dvasia“. Taip pat galima atrasti Karolio Klimo „Senamiesčio salą“, pajusti kvapus maršrute „Regimanto Dimos vidinės Šnipiškės“ ar leistis į Sigito Parulskio maršrutą „Vidiniai Žirmūnai“. Šeškinę atskleidžia maršrutas „Salvijos Vaičikonytės ir Mykolo Saukos Šeškinė“. Atskirai verta paminėti rašytojos Kotrynos Zylės maršrutą „Stoties rajono stotelės“ – apie jį papasakosime plačiau. Jos mistišku žvilgsniu pabandysime naujai pamatyti pažįstamą rajoną ir susipažinti su pačios rašytojos kūryba.

Kaip pažymi projekto koordinatorė Sonata Griškienė, daugelį autorių įkvėpė „sapnų Vilniaus“ vaizdinys – miestas, kuris atsiveria per prisiminimus, vaizduotę ir mistiką. Todėl ne vieną žemėlapio tašką reikia ne tik pamatyti, bet ir pajusti.

Maršrutai skelbiami „Neakivaizdinio Vilniaus“ svetainėje ir programėlėje. Jų kūrėjai įsitikinę: po tokio pasivaikščiojimo Vilnius atsiskleidžia kitaip – asmeniškiau ir giliau.

„Mylimi kaulai“ – pasaka suaugusiesiems

Jaunos lietuvių rašytojos Kotrynos Zylės vardas vis dažniau skamba ne tik Lietuvos literatūros pasaulyje, bet ir už jo ribų. Jos nedidelės apimties romanas suaugusiesiems „Mylimi kaulai“ jau kelerius metus išlieka vienas skaitomiausių Lietuvoje ir, regis, užtikrintai skinasi kelią į šiuolaikinės šalies literatūros istoriją.

Knygos sėkmė seniai peržengė šalies ribas: romanas verčiamas į estų, lenkų, danų, italų, nyderlandų ir anglų kalbas. Jau žinoma, kad netrukus jį perskaitys ir JAV skaitytojai.

Pati rašytoja savo kūrinį vadina „pasaka suaugusiesiems“, ir šis apibūdinimas tiksliai perteikia knygos nuotaiką. Siužeto centre – moteris, kuri senoje baldų sekcijoje, liaudyje vadinamoje „sienele“, laiko trijų kadaise mylėtų vyrų kaulus. Iš pirmo žvilgsnio niūrus motyvas tampa neįprasto, daugiasluoksnio pasakojimo atspirties tašku. Jame trijų Vilniaus miegamųjų rajonų – Lazdynų, Karoliniškių ir Pašilaičių – kasdienybė susipina su tautosaka, mitologija ir senaisiais papročiais.

Romano pasaulį sunku susieti su konkrečiu laiku – jis tarsi egzistuoja už įprastos tikrovės ribų. Čia gyvenimas prasideda ir baigiasi daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas važiuoja troleibusais, galvijai laikomi butų balkonuose, o laiptinėse, prie pat pašto dėžučių, kepa duoną ir atlieka apeigas. Tai erdvė, kurioje magija tampa kasdienybės dalimi.

Pasakojimas primena savotišką ritualinį ritinį, į kurį įausti svarbiausi žmonių gyvenimo įvykiai, jausmai ir prisiminimai. Tekste dera juodasis humoras, šiurkštoka kalba ir gilūs apmąstymai apie žmonių santykius, ištikimybę, prietarus, gyvenimą ir mirtį.

K. Zylei, žinomai ir kaip iliustruotoja bei dizainerė, „Mylimi kaulai“ – pirmasis romanas suaugusiesiems. Anksčiau ji pelnė pripažinimą knygomis vaikams, kuriose taip pat darniai jungė lietuvių tautosakos ir mitologijos elementus su šiandiena.

Pati autorė su ironija prisimena savo lūkesčius: ji buvo tikra, kad knyga sudomins tik nedidelį būrelį keistuolių skaitytojų. Tačiau paaiškėjo, kad keistuolių pasaulyje gerokai daugiau – ir, anot jos, tai buvo maloniausia sėkmės staigmena. Neseniai pasirodė jau penktasis romano leidimas. Dabar rašytoja laukia, kaip jį sutiks kitų šalių skaitytojai.

„Labai džiaugiuosi, kad mano knyga verčiama į kaimyninių šalių kalbas. Jų skaitytojai jaučia mūsų kultūrinį kontekstą, tad perskaitys maždaug tai, ką, man atrodo, ir norėjau papasakoti. Su kitomis šalimis tikriausiai bus kitaip – daugiau pasakiško žvilgsnio, mažiau atpažįstamos patirties. Nors kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad žmonių išgyvenimai labai universalūs, nepavaldūs nei laikui, nei erdvei, bet tai tik dalis mano kūrinio“, – portalui „knygos.lt“ sakė K. Zylė.

Stoties rajonas – asmeninis žemėlapis

K. Zylės sukurtas maršrutas „Stoties rajono stotelės“ – ne tik pasivaikščiojimas po vieną kontrastingiausių Vilniaus vietų. Tai kelionė per jos gyvenimą: nuo jaunystės iki brandos, nuo atsitiktinių adresų iki namų, kurie tapo tikrai savi.

Kelionė prasideda Lapų gatvėje, kur kadaise užsimezgė rašytojos meilė šiam rajonui. Būtent čia, sesers bute, ji apgyvendino savo paauglių romano heroję, o erdvę pripildė kiemų, perėjimų ir šeimos istorijų. „Rašiau ir mačiau siaurus Lapų gatvės skersgatvius, vidinį namo kiemą“, – prisimena rašytoja.

Toliau maršrutas veda prie pirmojo savo adreso – bendrabučio Aguonų g. 19. Šiame name, 1970 metais pastatytame Komunalinio projektavimo instituto darbuotojams, prasidėjo jos savarankiškas gyvenimas. Pirmąjį apsilankymą bendrabutyje kartu su vyru ji prisimena iki šiol: „Kai pirmą kartą įėjome į laiptinę, įsikibau Vyteniui į ranką – mane išgąsdino tamsūs koridoriai, išpaišytos sienos, keisti kvapai ir garsai.“ Tačiau baimę greitai pakeitė laisvės jausmas: „Koks skirtumas, koks butas – juk čia tik nakvosime. Svarbiausia, kad iš čia visur galima nueiti pėsčiomis.“

Bet nėra nieko pastovesnio už tai, kas laikina. Čia gimė vaikai, vyko vakarėliai, o mažas kambarys, kaip juokaudavo sutuoktiniai, virto „keturviečiu katamaranu“ – vienintele bendra erdve, kurioje visi miegodavo ir leisdavo laisvalaikį. Atsisveikinti su šia vieta buvo nelengva. „Vaikai čia žino kiekvieną skylę linoleume…“ – sako K. Zylė.

Iš čia ranka paduoti iki vienos simboliškiausių maršruto vietų – kultūros erdvės „Kablys“ (Kauno g. 5). Rašytojai tai ne tik buvę Geležinkelininkų kultūros namai, bet beveik asmeninė teritorija. „Kablys – mano kiemas“, – sako ji. Čia, tarp lipdinių, augalų, senų sietynų ir industrinių lempų, ji rasdavo retų akimirkų sau. Dienoraštyje ji rašė: „Kartais pabėgu čia nuo šeimos su nešiojamuoju kompiuteriu – rašyti. Čia taip gražu… Apgriuvę ir kartu gyva.“ Net eidama pro šalį su vaikais, rašytoja atpažįsta šią vietą iš kvapo ir mintimis grįžta į tą laiką, kai likdavo viena su tekstu.

Tačiau stoties rajonas K. Zylei – ir netikėtų atradimų erdvė. Kartą, vaikščiodama su vyru, ji atsitiktinai užsuko į namo laiptinę Kauno ir Šv. Stepono gatvių kampe (Kauno g. 2 / Šv. Stepono g. 21) ir aptiko seną liftą. „Tokį mačiau tik gyvendama Milane, o čia – po pat nosimi! Neįtikėtina, kokie lobiai slepiasi šiose vietose“, – sako rašytoja. Šis 1911 metais pastatytas namas – vienas iš nedaugelio mieste, kuriame išliko seniausios lifto šachtos.

Maršrutas tęsiasi Sodų gatvėje – čia rašytoja pagaliau pajunta, kad įleido šaknis. Naujas butas tampa pirmaisiais tikrai savais namais. „Po visų paieškų ir nesėkmių nusipirkome butą. Senovinį, aukštomis lubomis – kaip sesers“, – pasakoja K. Zylė. Pro langus matyti geležinkelio stoties fasadas, o po balkonu – legendiniai čeburekų kioskai.

Ir, žinoma, šio maršruto neįmanoma įsivaizduoti be traukinių – pagrindinio rajono ritmo. „Mano vaikai dievina traukinius! – sako ji. – Su seneliu jie eina į stotį kaip į tikrą kelionę. Ten perka bilietus į traukinį iki oro uosto, važiuoja septynias minutes ir jau laimingi. Jiems šventė – pats kelias.“ Vaikai įlipa į vagoną, stebi keleivius su lagaminais, o paskui grįžta – vien dėl kelionės jausmo.

Šiame maršrute svarbiausia ne lankytinos vietos įprasta prasme. Jis pasakoja apie brendimą, kelionę po miestą ir į save. Apie tai, kaip rajonas su traukinių dundesiu, gatvių kvapais ir atsitiktiniais susitikimais tampa asmeninės mitologijos dalimi.

Natalija BAGDONAVIČIENĖ